Artėjant metų pabaigai, ekonomistų pozicijos dėl infliacijos didėjimo ateinančiais mėnesiais pradeda išsiskirti. Kol vieni tikina, kad kainų lygis artimiausiais mėnesiais turėtų stabilizuotis, kiti prognozuoja kainų lygio augimą padidėsiant ir bene kelis kartus.
Dar pirmąją rugsėjo savaitę socialiniuose tinkluose sklandė iš grafiko „išlipusios“ infliacijos kreivės nuotrauka.
„Statistikos departamentas rodo požiūrį į infliaciją – (kreivė) „pramušė“ ribas. (Departamentas) tokio dydžio nenumatė kurdami puslapį ir apribojo, kad grafikas gali būti tik iki 5 proc.“ – juokaudamas socialiniame tinkle dalijosi vienas finansų analitikas.
Šiuo metu, Statistikos departamento duomenimis, metinė infliacija Lietuvoje yra lygi 5,3 proc.
Ir visgi kai kurių specialistų prognozės verčia surimtėti. Ir nors akivaizdu, kad 5 procentų infliacijos riba Lietuvoje jau peržengta, kur tiksliai kreivė sustos, ekonomistai prognozuoja skirtingai.
Galimas ir 10 proc. kainų augimas
„Žinių radijo“ laidoje „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas užsiminė, kad lietuviai patys gali išpūsti infliacijos „burbuliuką“.
„Ir ta infliacija gali kopti į viršų toliau, iki 6–8 procentų netgi. Galbūt netgi ir 10 proc. gali pasiekti, jeigu sutaps keletas veiksnių, nes yra tokia vyraujanti mąstysena, kad visi tuo (infliacija) tiki ir kainas kelia.
Ir jei pas ką nors, kur nors apyvarta nelabai gal juda ar ką, tai galvoja „ai, pakelsim šiek tiek ir mes, niekas nepastebės, juk visi kelia“, – pavojų tendencijose įžvelgia ekonomistas.
Jo teigimu, nusiteikimas, kad „visi kelia“ kainas yra labai pavojingas kelias Lietuvai.
„Jei pasižiūrėsime, kokios prognozės yra, ypač kitiems metams, kokioje Vokietijoje arba Švedijoje, tai ten infliacija nesiekia arba yra labai artima 2 procentams.
Ir pagrindinė priežastis, kodėl taip yra – ten deramasi dėl atlyginimų augimo iškart kitiems metams – viskas jau yra sudėta dabar. Ir Vokietijoje atlyginimų augimas nesiekė 2 proc., Švedijoje panašiai. Vadinasi, atlyginimai ten neaugs labai sparčiai, taigi, sparčiai neaugs ir kainos, vadinasi, infliacija tose šalyse, tikėtina, labai ženkliai sumažės“, – kitų šalių pavyzdžiais dalijasi ekonomistas.
Ž. Mauricas sako, kad nors Lietuvoje atlyginimai dar nebuvo labai stipriai paveikti infliacijos, maisto kainos šalyje visgi nekyla taip sparčiai, kaip galėtų.
„Matyt, dėl išaugusios konkurencijos ar kitų priežasčių.
Bet aš baiminuosi, kad galima pramušti ir šitas užtvankas, jei pradės kilti ir maisto, ir paslaugų kainos, toliau kils ir žaliavos, energetinės ir panašiai, tai infliacija gali šauti labai smarkiai. Ir tada po 2 metų pamatysime, kad tapome greičiau brangūs nei turtingi“, – sako Ž. Mauricas.
Jis prideda, kad geriausias to pavyzdys – per šiuos metus išbrangęs nekilnojamas turtas (NT).
„Tai čia ir yra didžiausia rizika, kad galime kaip 2006–2007 m. išpūsti burbulus – pažiūrėkite, kas su NT kainomis darosi. Ir jos šoktelėjo pastaraisiais mėnesiais.
Aš jau pavasarį sakiau, kad 10 proc. bus minimalus augimas, tada sakiau 15 proc. Dabar jau turime virš 15 proc. ir tuoj bus ir 17 proc.
Tai yra labai didelis augimas, iš tikrųjų, ir čia jau klausimas, ar jie yra tvarūs, tie procesai“, – sako Ž. Mauricas.
Prognozės – perpus mažesnės
Visgi įmonės „Brandnomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas nemano, kad Lietuvai realu pasiekti 10 proc. infliacijos lygį ir įvardija kiek mažesnę kainų lygio augimo ribą.
„Mano nuomone, toks skaičius (10 proc.) yra neįmanomas, bet tai, kad infliacija laikysis 5 proc. ribose iki metų pabaigos yra tikrai labai tikėtina.
(...) Sakyčiau, kad visiškai pikas gali būti 6 proc., bet čia jau yra, sakyčiau, labai drastiška prognozė, bet ties maždaug 5 proc. yra visiškai realu“, – sako ekonomistas.
Jis prideda 10 proc. galintis prognozuoti labai sunkiai, mat teoriškai toks lygis įmanomas, bet jis turėtų atsirasti su sąlyga, kad nei Europoje, nei Lietuvoje nebelieka koronaviruso ir yra visiškas verslų veiklos atlaisvinimas.
„Ir kad tai yra visiška vartotojų euforija, kai žmonės iš tos laimės ir laisvės perka viską, ką gali.
Bet šiandien, žiūrint į statistiką, situacija yra priešinga – vartotojų lūkesčiai pradėjo blogėti, žmonės pradėjo atidžiau vertinti savo galimybes pirkti didesnes prekes“, – paaiškina A. Izgorodinas.
Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad apskritai infliaciją sąlygoja du dalykai – pasiūlos spaudimas ir paklausos spaudimas.
„Vasarą turėjome ir pasiūlos, ir paklausos infliacijas, o šiuo metu ta paklausos infliacija – jos jau kaip ir nėra. Praktiškai liko tik pasiūlos aspektas – atlyginimai ir žaliavų kainos pasaulyje.
(...) Aišku, pagrindinė įtaka bus tarptautinis kontekstas – žaliavų kainos išliks tikrai aukštame lygyje, taip pat iš Azijos yra vis daugiau signalų apie tos tiekimo grandinės trūkinėjimus. Tad iki metų pabaigos tiek Europa, tiek Lietuva, susidurs su žaliavų ir komponentų trūkumu, tas trūkumas ir nestabilus tiekimas tikrai stipriai prisidės prie infliacijos“, – prideda specialistas.
Jo teigimu, realistiškai žiūrint, infliacija Lietuvoje turėtų stabilizuotis kitų metų pirmame pusmetyje, labiau pavasarį.
„Labai tikėtina, kad tuo metu metinė infliacija jau gali siekti 2–3 procentus ir tai jau yra toleruojamas rodiklis, kuris nekeltų kažkokių fundamentalių grėsmių.
Bet iki kitų metų pavasario tikėtis, kad infliacijos tempai sulėtės, būtų tiesiog nerealu“, – įsitikinęs A. Izgorodinas.
Laikosi institucijų prognozių
Tuo metu „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė sako, kad iš dabar paskelbtų institucijų oficialių prognozių, akivaizdu, kad nė viena baziniame scenarijuje nesitiki, kad aukšta infliacija užsilaikys, ar juolab sieks 10 proc.
„Nes vidutinės metinės infliacijos rodikliai šiems metams prognozuojami 3,4–3,7 proc.
(...)Prognozėse nurodyta vidutinė metinė infliacija – metų pradžioje ji buvo žema, ilgainiui ypač antrojoje metų pusėje ji įsibėgėjo. Tai lemia ir žema palyginamoji bazė, nes vartotojų kainos pradėjo kilti tik šį pavasarį.
Visgi išsivysčiusiose šalyse tikimasi, kad infliacijos paūmėjimas yra laikinas popandeminis reiškinys“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
Ekonomistės teigimu, apskritai infliaciją tarptautinėse rinkose kaitina žaliavų, prekių ar komponentų pasiūloje bei tiekimo grandinėse dėl pandemijos ir karantinų susiformavę deficitai ir staigus paklausos šuolis po karantino, kurį iššaukė gerėjanti situacija sveikatos fronte.
„Ilgainiui padidėjusios kainos turėtų paskatinti gamintojus ir kasybos įmones tą žaliavų, prekių ir komponentų vakuumą užtvindyti gausesne pasiūla, tačiau tai gali užtrukti.
Lietuva, be to, kad visas šias tendencijas importuoja, pasižymi ir sava specifika. Lietuvoje infliacijos paspartėjimą lemia ne tik išoriniai veiksniai, ar po pandemijos atsigavęs vidaus vartojimas, bet ir sparčiai augančios algos“, – teigia ekonomistė.
Pasak jos, pagrindinė rizika, kad spartus darbo užmokesčio augimas ir infliacija įsisuks į ciklinį savimi mintantį procesą, vadinamąją atlyginimų – infliacijos spiralę.
„Spartesnė infliacija – svarus politinis argumentas sparčiau kelti atlyginimus viešajame sektoriuje, net 14 proc. bus didinama minimali mėnesinė alga. Trūkstant specialistų, toliau augs darbo užmokestis ir privačiame sektoriuje, bus didinamos socialinės išmokos ir pensijos.
Taigi, viena vertus, kainas kilti skatins dėl didesnių gyventojų pajamų augantis vartojimas. Kita vertus, didėjantys darbo kaštai pūs paslaugų ir prekių sąnaudų eilutes ir kainas.
Iš šio užburto rato išeiti nelengva, ypač kai šios kainų – atlyginimų karuselės nevėsins ir tebesitęsiantis fiskalinis skatinimas bei žemų palūkanų normų aplinka“, – įsitikinusi I. Genytė-Pikčienė.
Jos teigimu, aukštesnė infliacija Lietuvoje užsiliks tik jei šios rizikos išsipildys.
