Žvejojant žiemą ant storo ledo reikia ne tik kantrybės, bet ir tam tikrų žinių. Susidarius storam ledui, žuvys patiria savotišką šoką. Jos prisiglaudžia prie ledo ir taip gali išbūti iki trijų valandų. Tačiau ešeriai, kuojos, lydekos, karšiai ir kitos visų sezonų žuvys staiga tampa itin atsargios. Kaip jas lengviau prisivilioti?
Ešeriai
Žiemos sezono pradžioje ir vėlyvą rudenį ešerių elgsena beveik nesiskiria. Ešeriai dar laikosi seklumose, taip pat tose vietose, kur daugiau vandens augalijos. Tokiose vietose žvejoti pavojingiau, nes ledas prie pat vandens augalijos yra silpnesnis, bet ir gylis čia mažesnis. Žiemą ešeriai, kaip ir rudenį, maisto ieško būriais, apsupa mailių ir spaudžia jį į krūvą, gena į seklumas. Smulkūs ešeriukai tvirtai apsistoja priekrantėje, prie vandens augalijos. Čia daugiausia ir delno dydžio ešerių, nors jų galima panatyti įvairiose vandens telkinio vietose.
Šių žuvų kibimo intensyvumas mažai priklauso nuo vėjo stiprumo ir krypties. Daug svarbesnis apšvietimas. Geras matomumas vandenyje, žvejojant ant pirmo ledo, saulėtą dieną turi ir trūkumų. Ešeriai puikiai mato ne tik masalą vandenyje, bet ir žveją virš galvos. Todėl jei ledas skaidrus, žvejui reikia pasislėpti. Patikimiausias būdas – išgręžti eketę, prie jos pastatyti žvejybinę dėžę ir ramiai sėdėti ant jos. Svarbu kiek įmanoma mažiau judėti.
Labiau nuspėjamas stambių ešerių elgesys. Jie maitinasi daugiausia tik žuvų mailiumi. Kai vanduo pasidengia ledu, stambūs ešeriai keičia rudeninius įpročius: palieka duobes, kitas gilias vietas ir veržiasi į priekrantės seklumas. Sugauti stambų ešerį labiausiai tikėtina seklumoje vakare, temstant.
Kuojos
Dažniausiai žvejai kuojų ieško dideliuose vandens telkiniuose didesniame gylyje. Stambios kuojos telkiasi 1–3 m gylyje, nesvarbu, koks vandens telkinio gylis. Kuojos, kaip ir ešeriai, labiau mėgsta povandeninę augaliją, pačią jos tankmę. Ir tik tos kuojas, kurios plaukia iš vandens telkinio gilumos į seklumas ir įtekančias upes, būriuojasi pakankamai giliose vietose.
Jau pačioje žiemos pradžioje galima pastebėti keliaujančių ir sėslių kuojų elgsenos skirtumų. Sėslios kuojos mėgsta nedidelius vandens telkinius. Storėjant ledui ant didelių vandens telkinių, ypač tekančių, prie sėslių kuojų prisijungia keliaujančios. Sėslios kuojos formuojantis pirmajam ledui telkiasi negiliose vietose.
Kuojos mėgsta riboto dydžio vandens telkinius. Pagauti jas ant uodų trūklių lervų gana sunku, nes jos masalą praplaukia, o šalia pradeda būriuotis smulkūs ešeriai. Aktyvios kuojos mažai reaguoja ir į masalą ant kabliuko, nesvarbu, ar tai uodo trūklio lerva, ar musės lerva, ar tešla. Todėl poledinei žūklei geriausia naudoti avižėles be masalo. Žvejojimo technika paprasta: iš lėto keliama avižėlė, tuo pačiu metu stengiamasi kuo dažniau maža amplitude virpinti meškerę.
Plakiai ir karšiai
Sutvirtėjus ledui galima žvejoti plakius, karšius. Plakiai, susiformavus pirmajam ledui, niekada neplaukia į seklumas. Pagrindinė plakių, karšių žūklė pradedama tada, kai įmanoma pasiekti vandens telkinio duobę ar slenkstį. Šios žuvys labai aktyviai keliauja, keičia žiemojimo vietas, todėl svarbu gerai apgalvoti žūklės taktiką.
Svarbiausia, gaudant plakius ir karšius, kuo greičiau ir teisingai nustatyti slenksčių vietas, vandens tėkmės kryptis, kokybišku jauku privilioti žuvis keliose dešimtyse ekečių.
Pasirengus žūklei ir jauku priviliojus žuvų, galima pradėti žvejoti. Jei iš vienos eketės pavyko ištraukti kelias žuvis, o vėliau nustojo kibti, reikia eiti prie kitos eketės. Beje, geriau išgręžti naujų ekečių ir žuvis jaukinti jose, nei žvejoti seniau išgręžtoje nekibioje eketėje. Plakių ir karšių žūklė ganėtinai sparti, beveik tokia pat, kaip ešerių ar starkių.
Marius Eidukonis
