Prieš keletą dienų per radiją girdėjau, kaip viena pensininkė aiškino, jog reikėtų mažiau skųstis kažkokia krize; krizės nėra – pensija kaip ėjo, taip ir eina, net nesumažinta; ką močiutė pirkdavusi, tą ir tebeperka.
Ji gal net nežinojo, kad laikosi tokių pat pozicijų, kaip ir didžiausių pasaulio valstybių vadovai, prieš gerą savaitę susirinkę Londone. Jiems taip pat rūpėjo, kad paklausa pasaulyje nesikeistų – krizės tada nebūtų.
Sumažėjus kredito srautams, susigūžus investuotojams visuminė paklausa smuko, ir dažno krašto ūkis ėmė susitraukti. Sumažėjo darbo vietų, sumenko šeimų pajamos. Tenka didinti paklausą „tyčiniais“ veiksmais.
Paklausos skatinimo problema tapo itin aštri. Kaip rodo naujausios Pasaulio banko prognozės, pasaulio bendrasis vidaus produktas (BVP) šįmet, pirmą kartą nuo pat II pasaulinio karo pabaigos, ne padidės, o sumažės 1,7 proc. (Europoje ir Vidurio Azijoje - net 2 procentais). Toliau didėjant gyventojų skaičiui.
Dvidešimties didžiausių pasaulio ekonomikų vadovai (G-20 grupė) injekcijas į savo ekonomikas jau atlieka. Bet liko dar apie 170 valstybių, kurių dauguma yra bejėgės pasaulio ekonominės krizės akivaizdoje. Todėl Londone susitarta dėl pagalbos vyriausybių biudžetams pasaulio mastu.
Dėl to, kad daugelis besivystančių, grupelė pokomunistinių, keletas kitaip suklupusių (Airija, Islandija) šalių pateko ar žada patekti į ypač sunkią padėtį, G-20 nusprendė net triskart – iki 750 mlrd. JAV dolerių, padidinti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skolinimo išteklius. Nes būtent TVF turi ne tik neprilygstamą patirtį, gelbstint nemokias valstybes, bet ir reikiamą chirurgo negailestingumą bei visišką autonomiją ir neatskaitingumą demokratijos principų prisiklaususių visuomenių ir jų grupių atžvilgiu.
Europos Sąjunga (ES) jau dalyvavo teikiant greitąją finansinę pagalbą trims savo šalims narėms – Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai. Tikiuosi, neseniai pareiškė ES ekonominę politiką tvarkantis Europos komisijos narys J. Almunia, kad tuo ir baigsis pagalbos prireikusių šalių narių sąrašas. Toks, nors ir privalomas pagal pareigas, optimizmas gal kiek ramiau nuteikia, tarkime, Lietuvos politikus, bet tikėti, kaip visur ir visada, reikėtų kitokio pobūdžio asmeniu, o ne Almunia.
Londone pavyko išvengti diskusijų apie „anglosaksiškojo kapitalizmo“ pabaigą bei, oponentų pusėje, alternatyvos tokiam kapitalizmui nebuvimą. Tiesa, kai kas iš lyderių paskubėjo su pareiškimais, jog tame mieste gimė nauja pasaulio (ekonominė) tvarka, bet alternatyva susitarti vien dėl niekingai menkų dalykų buvo reali. Susitarta ne dėl nieko – dėl bendros veiksmų krypties ir finansinių galimybių tiems veiksmams padidinimo.
Mažosios valstybės grumiantis su pasaulio krize tėra menki statistai, bet teisybės esama: krizė kilo didžiosiose valstybėse, iš krizės trauks taip pat tų valstybių pastangos.
Skolinimosi išteklių valdžios išlaidoms finansuoti yra. Pirmiausia todėl, kad gerokai sumažėjo bankų paskolos verslui bei akcijų emisijos mastai. Antra, padidėjo namų ūkių taupymas. Todėl kitaip nei geros konjunktūros laikais vyriausybių skolinimasis „neišstumia“ iš kredito rinkų idėjų kupinų ir skolintis trokštančių investuotojų; tokių šiandien didelis stygius.
Europos centrinis bankas paskelbė naujausias prognozes: euro zonoje realusis BVP 2009 metais sumažės 2,2-3,2 proc. Tą susitraukimą iš esmės lems sumenkęs fizinio kapitalo didinimas (investicijos į jį sumažės 6-8 proc.) ir privataus vartojimo mažėjimas 0,2-1,2 proc. Valdžios sektoriaus vartojimas bus padidintas 1,3-2,1 proc. (didindamas valdžios sektoriaus deficitą visoje euro erdvėje iki 4 proc. 2009 m. ir 4,4 proc. 2010 m.).
Dėl sankcijų Šiaurės Korėjai ar Iranui, įsigeidusiems turėti atomines bombas, nesutariama, o štai dėl valdžios išlaidų paklausai pakurstyti – sutariama. Ne todėl, kad paklausos nepaskatinimas būtų didesnė grėsmė nei atominio ginklo atsiradimas piktokose, švelniai tariant, valstybėse. Ir ne dėl to, kad tiesiog atsitiko ūmus „protų prašviesėjimas“. Ekonomikos plėtra yra stebuklinga tuo, kad vienų gerovė kelia kitų gerovę. Ir priešingai.
Ypač šiais laikais, kai kiekviena nacionalinė ekonomika negrįžtamai įvelta į nepaliaujamus mainus su visu pasauliu.
Todėl neturėtų nieko gąsdinti ir tai, kad nesyk valstybių pastangos nukreipiamos savos produkcijos paklausai skatinti.
Jei Vokietija skiria 2500 eurų kiekvienam, kuris savo seną automobilį keis į naują ir ekonomiškesnį ir tuo sustabdo savo automobilių pramonės smukimą, tai laimi ir Neringos gyventojai, nes keliasdešimt vokiečių neatsisakys kelionės į tą mielą kraštą. Nekalbant jau apie čekų, austrų, vengrų, olandų verslus, kurių dažnas ir gyvas tiek, kiek juda kruta vokiečių įmonės ir vartotojai.
Tik niekas už mus nedarys darbų, kuriuos patys turim atlikti – padidinti mūsų produkcijos konkurencingumą (kainos ir kokybė!), išsaugoti lito kursą (užgniaužt infliaciją), padėti verslui ten, kur dėl jo sunkumų kaltas ne jis pats (tai yra, nepadėti verslui ten, kur jis kenčia dėl savo paties apsileidimo, godumo ar neišmanymo).
Dabar kurį laiką turėsime jaustis tarsi dideliame salone susirinkę laivo keleiviai, pakviesti ekranuose stebėti, kaip įgula bando užtaisyti pralaužtą bortą. Sako, per metus sutaisys. Bet aptarnavimas salone vis prastėja ir ima sklisti gandai, kad virtuvėje baigiasi ne tik vyno atsargos.
Jei liksime tokiame „salone“, galime daug prarasti. Juk galėtume imtis bent pameškeriot, kol vyksta borto remontas, ar prisidėti prie darbų triume; netgi (Seime pasitaiko tokio pobūdžio idėjų) persikelt į negyvenamą salą ir tvarkytis visiškai savarankiškai.
Dabartinės vyriausybės darbštumas, atkaklumas ir tikėjimas savo programa pagirtini. Galime, kaip tame salone, ginčytis dėl to, tas ar kitas reples reikėjo tam ar kitam meistrui paimti (ekrane juk viskas matosi). Galime net reikšti pastabas dėl maitinimo salone prastėjimo. Bet solidarumo ir susivokimo, jog situacija nepaprasta, reikėtų daugiau. Ypač turint galvoje, kad padėtis darysis dar labiau įtempta ir prireiks naujų veiksmų, kuriuos tektų vadinti karštų patiekalų tiekimo į saloną nutraukimu.
