Jau kuris laikas darbo rinkoje stebima nauja tendencija: nors bendras nedarbo lygis visoje Lietuvoje siekia apie 10 procentų, darbuotojų trūksta – darbo jėgos paklausa net 1,6 karto viršija pasiūlą. Vieni tai sieja su atsigaunančia ekonomika, kiti – su augančia pašalpininkų karta. Nors darbo vietų registruojama daugiau nei naujų bedarbių, tačiau Panevėžyje graibstomi tik darbininkiškų profesijų atstovai.
Nors darbo vietų registruojama daugiau nei naujų bedarbių, tačiau Panevėžyje graibstomi tik darbininkiškų profesijų atstovai.
Asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės teigimu, pritraukti naujų investuotojų tampa vis sunkiau, mat jau dabar veikiančios įmonės susiduria su darbuotojų trūkumo problema. Prieš krizę bendras nedarbo lygis visoje Lietuvoje siekė 4 proc., o dabar – 10 proc. Ir nors darbo pasiūla viena didžiausių nuo krizės, tik labai maža dalis bedarbių yra motyvuoti dirbti.
„Tai gąsdina, nes dalis žmonių savanoriškai pasirenka vargšo dalią. Reikia pergalvoti visą paramos sistemą, nes žmonės tiesiog įprato nebedirbti ir gyventi iš pašalpų bei papildomai prisidurti iš šono. Pašalpos iškraipė žmonių motyvaciją darbui. Gerai bent tai, kad pašalpų skirstymą atidavė savivaldybėms ir jos yra suinteresuotos rasti tuos, kurie parama piktnaudžiauja“, – „Sekundei“ teigė R. Skyrienė.
Pasak jos, dabar net ir regionuose rasti darbuotoją, kuris sutiktų dirbti jokios kvalifikacijos nereikalaujantį darbą už 1400 litų į rankas, gana sunku. Tai, kad daugiau kaip 20 proc. dirbančiųjų gauna tik minimalų atlyginimą, anot direktorės, neatitinka realybės. Iš tokio atlyginimo pragyventi labai sunku, todėl tikėtina, kad didžioji dalis žmonių dalį algos gauna vokeliuose ar iš šešėlinės veiklos.
„Darbdaviai, kurie sąžiningai moka visus mokesčius, dažnai skundžiasi, kad sulaukia ir tokių darbuotojų, kurie prašo pusę ar dar daugiau algos mokėti vokelyje, antraip jie neteks pašalpų ir kompensacijų už komunalines paslaugas. Deja, Lietuvoje labai žema mokesčių kultūra – kai kurie darbdaviai mielu noru pinigus mokės vokeliuose, atsiskaitant už prekes ar paslaugas neprašys net sąskaitos faktūros, veikia ir kitos panašios schemos, padedančios išvengti mokestinės naštos“, – kalbėjo R. Skyrienė.
Jos nuomone, ilgainiui mokesčių mokėjimo kultūra turėtų pasikeisti. Svarbu yra netoleruoti nesąžiningų žmonių ar net įsivesti baudų sistemą.
Išvengti darbo – aibė priežasčių
Kad didžioji dalis bedarbių iš tiesų dirbti nenori ir į darbo pokalbį ateina tik dėl to, kad juos siuntė Darbo birža, savo kailiu patyrė ir darbuotojų ieškančios įmonės. Vienos bendrovės personalo vadovė Aušra sako, kad jų įmonė kasmet priima nuo kelių iki keliasdešimt naujų darbuotojų nuolatiniam ir laikinam darbui. Jau po kelių minučių bendravimo su potencialiu darbuotoju aiškiai matyti, ar jis yra motyvuotas dirbti, ar atėjo tik todėl, kad siuntė Darbo birža.
„Nesunku suprasti, kas atėjo vedamas tikslų įsidarbinti, o kas tik dėl varnytės Darbo biržos lapelyje. Tokie jau pokalbio pradžioje leidžia suprasti, kad darbas jų nedomina: į visus klausimus atsakinėja atsainiai arba į kiekvieną klausimą atsako „nežinau“, „gal“. Arba pareiškia, kad dirbti norėtų, bet tik kitą mėnesį, nes yra suplanavęs atostogas ar turi įvairių neatidėliotinų reikalų“, – pasakojo Aušra.
Personalo vadovės teigimu, jeigu žmogus atsisakys siūlomo darbo, jis bus išbrauktas iš Darbo biržos sąrašų, todėl daugelis prisigalvoja įvairiausių priežasčių, kodėl negali dirbti. Dažniausios jų – įvairios sveikatos problemos ar maži vaikai.
„Kartą į darbo pokalbį atėjo moteris su vaiku ir pradėjo dėstyti, kad ji bus bloga darbuotoja, nes vaikas dažnai serga, tad daugiau laiko ji praleis slaugydama vaiką nei dirbdama“, – prisiminė Aušra.
Apskritai visus ieškančiuosius darbo ji galėtų suskirstyti į tris grupes: vieni dirbti išties nori ir sutinka bandomuoju laikotarpiu gauti kad ir mažesnį atlyginimą, kiti darbo nenori, ypač jeigu nedirba jau ilgesnį laiką, treti pageidauja išskirtinių darbo sąlygų ir iš karto didelio atlyginimo.
„Nors mes visus darbuotojus mokome vietoje, o ir pats darbas nereikalauja specifinių žinių, dalis žmonių teigia, kad jie nesugebės ar nemokės dirbti ir net nerodo noro išmokti. Galbūt jiems trūksta ir pasitikėjimo savimi, paskatinimo. O kiti, atvirkščiai, savimi pasitiki net per daug: būna net ir tokių, kurie iš karto rėžia, kad jų netenkina atlyginimas ir išdėsto savo sąlygas, kokiomis eitų dirbti“, – pasakojo Aušra.
Atsigaunančios ekonomikos ženklai
Panevėžio darbo biržos direktoriaus Viktoro Trofimovo teigimu, tendencija, kad darbo vietų yra daugiau nei registruojamų naujų bedarbių, stebima jau nuo praėjusių metų antrosios pusės. Tiesa, liepos mėnuo bus jau kitoks, kaip ir kasmet, į Darbo biržą plūstels abiturientai ir absolventai.
„Tokia pati tendencija, kai darbo vietų yra registruojama daugiau nei naujų bedarbių, buvo ir 2008-aisiais, prieš prasidedant krizei. Ekonomika atsigauna ir įmonės vėl plečiasi, kuria naujas darbo vietas. Tačiau prieš krizę verslas elgėsi daug drąsiau, nebijojo steigti naujų darbo vietų, o dabar kiekviena nauja vieta yra vertinama našumo atžvilgiu – kiek naujas žmogus uždirbs pelno įmonei. Verslas atidžiai stebi ir tai, kas vyksta kitose rinkose – Ukrainoje, Rusijoje“, – aiškino V. Trofimovas.
Jo teigimu, norinčių dirbti ir motyvuotų žmonių tikrai yra. Kitas klausimas – ar darbdavys gali pasiūlyti konkurencingą atlyginimą.
Turintieji aukštąjį išsilavinimą nemažai investavo į savo mokslus, tad natūralu, kad jų netenkina tik minimalus ar šiek tiek didesnis atlyginimas. Kita vertus, Panevėžys yra pramonės miestas, todėl tokiems žmonėms įsidarbinti galimybės gana ribotos. Greičiausiai rasti darbą pavyksta darbininkiškų profesijų atstovams.
„Pirmiausia žmonės turi galvoti, kiek jų žinios paklausios darbo rinkoje. Informacinių technologijų specialistas Panevėžyje galėtų tikėtis 1500–1600 Lt atlyginimo, o Vilniuje – ir 4–5 tūkst. Dar viena problema, kad paklausa gerokai skiriasi nuo pasiūlos“, – „Sekundei“ teigė V. Trofimovas.
Taip pat nevienodi ir pačių darbuotojų lūkesčiai ir norai, pavyzdžiui, 18–20 metų jaunimas vasaros sezonu mielai sutinka padirbėti ir už tūkstantį litų į rankas, pensinio amžiaus žmonės, turintys nuosavą būstą ir šiek tiek kapitalo, suprasdami, kad su jaunimu negali konkuruoti, sutinka dirbti ir už minimalų atlyginimą, o 25–45 metų potencialūs darbuotojai, turintys patirties ir reikalingų įgūdžių, tikrai neis dirbti už minimalų ar šiek tiek didesnį atlyginimą. Gal todėl tarp šios kategorijos žmonių didžiausia emigracija.
Pageidaujami darbininkiškų profesijų atstovai
Žmonių poreikiai skirtingi, tad ir atlyginimas, už kurį jie sutinka dirbti, skiriasi. Kaip ir darbdaviai visi skirtingi. Labiausiai pageidaujamos darbo vietos – užsienio kapitalo įmonėse.
„Pavyzdžiui, užsienio kapitalo siuvyklose, kai skelbiamas konkursas į laisvas darbo vietas, nusidriekia eilės norinčiųjų. Darbuotojų kaita ten minimali, mokamas konkurencingas atlyginimas ir apskritai darbo sąlygos gana geros. O lietuviško kapitalo siuvyklose darbuotojų kaita didžiulė, prisikviesti naujų darbuotojų joms nelengva“, – pastebi Panevėžio darbo biržos direktorius.
Iš dalies taip yra todėl, kad Lietuvoje darbo našumas gerokai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos valstybių. Pavyzdžiui, Lietuvoje grioviai vis dar kasami kastuvais, o Vokietijoje jau seniausiai darbo rankas pakeitė technika. Lietuvos įmonės palyginti mažai investuoja į technologijas ir inovacijas, darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė gana maža, todėl ir jo atlyginimas gerokai skiriasi nuo tą patį darbą dirbančio vokiečio ar anglo.
„Jeigu ir toliau didės žirklės tarp darbo pasiūlos ir paklausos, įmonės tiesiog bus priverstos daugiau investuoti į technologijas ir inovacijas, natūralu, kad tada ims kilti ir kvalifikuotų darbuotojų atlyginimai. Antraip vis garsiau girdėsime, kad trūksta darbo jėgos“, – mano V. Trofimovas.
Taip pat turi keistis jaunų žmonių matymas ir įsivaizdavimas. Dabar didžioji dalis jaunuolių stoja į aukštąją mokyklą, tačiau diplomas negarantuoja darbo vietos. Darbo rinkai reikia darbininkiškų profesijų. Jau dabar profesinę mokyklą baigusieji uždirba gerokai daugiau nei turintieji aukštojo mokslo diplomą.
„Kai kalbama, kad trūksta darbuotojų, kalbama ne apie universitetinį išsilavinimą turinčiuosius, o darbininkiškų profesijų atstovus. Būtent šių profesijų atstovai ir gali tikėtis didesnių atlyginimų. Jeigu didžioji dalis jaunuolių rinktųsi mokytis profesijos ar amatų, situacija darbo rinkoje būtų kiek kitokia“, – neabejoja V. Trofimovas.
Statistika
Darbo jėgos paklausa 1,6 karto lenkia pasiūlą: gegužę Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje buvo registruota 28,7 tūkst. laisvų darbo vietų, bedarbio statusas suteiktas 18,3 tūkst. asmenų. Šių metų birželio 1 d. registruotų bedarbių skaičius yra mažiausias nuo 2009 m. kovo. Panevėžio darbo biržoje gegužę buvo registruota 1796 darbo vietos, o bedarbio statusas suteiktas 1477 asmenims, įdarbinti 1413 asmenys. Deja, nors bendras nedarbo lygis jau keli mėnesiai mažėja, tarp didžiųjų miestų Panevėžyje vis dar aukščiausias nedarbo lygis (10,4 proc.), Šiauliuose nedarbas siekia tik 6,2 proc. Didžiausių galimybių įsidarbinti turi šie specialistai: pardavimo ar produkto vadybininkai, buhalteriai ir apskaitininkai, administratoriai, verslo paslaugų vadybininkai, darbų vadovai, draudimo agentai, socialiniai darbuotojai, medienos apdirbimo technologai, parduotuvių padalinio vadovai, elektrikai inžinieriai bei kvalifikuoti darbuotojai: pardavėjai kasininkai, plataus profilio statybininkai, virėjai, kepėjai, konditeriai, vairuotojai ekspeditoriai, siuvėjai, barmenai, traktorininkai, apsaugos darbuotojai, pastatų fasadų apšiltintojai, apdailininkai.
Lina DRANSEIKAITĖ