Apie kainų augimą, minimalų ir vidutinį darbo užmokestį ir nedarbo išmokas Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus susitikime diskutavo mokslininkai Gediminas Černiauskas ir Romas Lazutka.
Iš karto nedarbo išmokos mokėti nereikia?
Profesoriaus, sociologo Romo Lazutkos pastebėjimu, viešojoje erdvėje darbdaviai skelbia, kad darbuotojų neranda, nes žmonės nenori dirbti dėl nedarbo išmokų.
„Tačiau šis požiūris yra neteisingas. Didelė dalis nedirbančių žmonių yra skolingi antstoliams, todėl jie renkasi dirbti nelegaliai.
Nors vieną spragą reikėtų užlopyti. Jeigu žmogus savo noru pasitraukia iš darbo, tai jam reikėtų skirti laukimo periodą, kurio metu jis negautų išmokų, pavyzdžiui, pusmetis. Kartais žmonės susiplanuoja gegužę išeiti iš darbo, tada vasarą gyventi iš nedarbo išmokų, o rudenį susirasti naują darbą. Dažnai šie žmonės būna gavę dideles algas, tad ir jų išmokos gana didelės“, – sakė profesorius.
Vis tik, anot jo, tam priešintųsi profesinės sąjungos ir jos būtų teisios.
„Pas mus beveik visi darbuotojai išeina savo noru iš darbo. Tad įvedę laukimo periodą žmones nuskriaustume.
O darbdaviai, sakydami, kad žmonės vietoje atlyginimo renkasi nedarbo išmokas, susimažina darbo kainą. Nemoka didesnių atlyginimų, už kuriuos griečiau susirastų darbuotojus, nei randa dabar“, – aiškino profesorius.
Pasak jo, darbo dažniau netenka nekvalifikuoti darbuotojai.
„O jų išmokos mažesnės nei vidutinės, siekiančios 400 eurų. Ši išmoka mokama, jei žmogus atitinka tam tikras sąlygas, jeigu jis ieško ir neatsisako siūlomo darbo ar mokymų bei atvyksta į Užimtumo tarnybos susitikimus“, – komentavo R. Lazutka.
Atlyginimai ir išmokos didinamos nevienodai
R. Lazutka taip pat atkreipė dėmesį į darbo užmokesčio augimo įtaką įvairioms išmokoms.
„Pensijos priklauso nuo darbo užmokesčio. Tad kylant algoms, kainoms, turi kilti ir pensijos. Tačiau pensijų indeksavimas yra žemas. Jų atsilikimas nuo darbo užmokesčio vis tiek išlieka.
Skurstančių išmoka yra indeksuojama atsižvelgiant į kainų augimą, tačiau ši išmoka irgi tokia maža, kad beveik nesijaučia jos augimo. Kai kurios pajamos, pavyzdžiui, vaiko pinigai nėra indeksuojamos. Tačiau jos didinamos irgi nepakankamai, tad nuvertėja kylant pragyvenimo lygiui ir atlyginimams“, – sakė profesorius.
Anot R. Lazutkos, išmokų indeksavimas atsižvelgiant į infliaciją yra būtinas.
„Jeigu vadovaujamasi solidarumu, auga ekonomika, algos. Jeigu normali infliacija siekia 2 proc., tai išmokos indeksuojamos pagal šį infliacijos dydį augs kartu su atlyginimais. Taip ir reikėtų daryti, kad išmokas gaunančių žmonių perkamoji galia būtų išsaugota. Daugelis išmokų atsilieka nuo atlyginimų augimo, tai reiškia, kad didėja tik dirbančių pragyvenimo lygis“, – sakė profesorius.
Sulaukęs klausimo, ar dėl didelių nedarbo išmokų žmonės nedirba, R. Lazutka tikino, kad nedarbo išmoka yra nedidelė.
Infliacija jau per didelė?
Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas Gediminas Černiauskas komentavo teigė, kad saikinga infliacija, siekianti iki 2 proc., yra normali.
„Infliacija priklauso nuo pinigų kiekio, o prasidėjus COVID-19 pandemijai į apyvartą buvo įlieta papildomų pinigų. Pinigų masė padidėjo, o gamybos apimtys sumažėjo. Tai ir lėmė kainų augimą.
Rugsėjo mėnesio duomenimis, infliacija Lietuvoje siekia 6 proc., o spalį jau siekė 8 proc. Kainos auga visose pasaulio rinkose. Tai yra globalus reiškinys, kaip ir pinigų įliejimas į rinką. Daugelyje šalių didėjo jų kiekis“, – komentavo G. Černiauskas.
Anot jo, kai kam atrodo, kad infliacijos augimas jokių neigiamų pasekmių neatneš, juk kartu auga ir atlyginimai.
„Juk jeigu algos augs sparčiau nei kainos, viskas bus gerai. Net Lietuvos bankas sako, kad dėl augančios infliacijos nebus jokių problemų. Anot jų, kitais metais ji ims mažėti. Rimtai į infliaciją nežiūri nei politikai, nei Lietuvos bankas, nei prezidentas“, – sakė ekonomistas.
Pasak jo, gyventojai mato ir jaučia kainų augimą.
„Žmonės metų pradžioje tikėjosi, kad kainos augs 10 proc., tačiau dabar matome, kad augimas buvo didesnis, beveik 16 proc.
Labiausiai dėl spartaus kainų augimo kenčia tie, kas turi santaupų, gauna fiksuotas pajamas. Krenta perkamoji pensijų galia, nuvertėja biudžetiniai asignavimai, kenčia prekių eksportas, jeigu infliacija skirtingose šalyse yra nevienoda. Ten, kur infliacija spartesnė, eksportas nukenčia daugiau, nei ten, kur ji lėtesnė“, – komentavo G. Černiauskas.
Tačiau, anot jo, ne visi pralaimi dėl infliacijos.
„Pavyzdžiui, finansų ministerijai aukšta infliacija tik pliusas, nes ji surenka daugiau mokesčių. „Sodra“, privatūs pensijų fondai irgi surenka daugiau pinigų, o jų įsipareigojimai mažėja. Infliacija naudinga ir ūkio sektoriams, kurie turi monopolinę padėtį rinkoje. Jie gali kainų augimą perkelti savo vartotojams, pavyzdžiui, energetikos sektorius. Laimi ir importas, nes, kaip minėjau, sunkėja sąlygos eksportui“, – vardijo ekonomistas.
