Graikija įstrigo uždarame nemokumo, žemo konkurencingumo lygio ir vis gilėjančios depresijos rate, „Financial Times“ tinklaraštyje rašo ekonomistas Nourielis Roubini.
Apsunkinta žiaurių fiskalinio griežtinimo priemonių, Graikija dabar artėja prie 200 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) skolos lygio. Norėdama pabėgti iš šio uždaro rato, Graikija privalo pradėti tvarkingą ir organizuotą bankrotą, savanoriškai pasitraukti iš euro zonos ir grįžti prie drachmos.
Neseniai Europos Graikijai pasiūlytas skolos mainų sandoris buvo tikras apiplėšimas, kur kas mažiau palengvinantis skolos naštą, nei šaliai iš tiesų reikia. Žvelgiant vien tik į skaičius ir turint omenyje didžiulį kyšį, kurį šis planas suteikė kreditoriams, realus skolos naštos sumažinimas yra beveik niekinis. Dabar bene geriausias pasirinkimas Graikija būtų atmesti šį susitarimą ir esant bankroto grėsmei iš naujo pamėginti susitarti dėl geresnio sandorio.
Net jei Graikija greitu metu ir pavyktų reikšmingai sumažinti savo skolą, ji negalėtų grįžti prie ekonomikos augimo, jei staiga nebus atkurtas konkurencingumas. Nesant ekonomikos augimui, šalies skolos lygis ateityje gali vėl greitai išaugti. Vis dėlto, bet kokios priemonės, kurios galėtų atkurti konkurencingumą, pareikalaus realaus valiutos nuvertėjimo.
Pirmoji iš tokių galimybių, ryškus euro kurso susilpninimas, yra mažai tikėtinas, kol JAV yra ekonomiškai silpna, o Vokietija yra pernelyg konkurencinga. Antra, staigus darbo išlaidų mažinimas, pasitelkiant reformas, kurios didina produktyvumo augimą labiau nei atlyginimus, yra taip pat mažai tikėtinas. Vokietijai prireikė dešimties metų, kad tokiu būdu atkurtų savo konkurencingumą. Tuo tarpu Graikija negali nuosmukyje laukti dešimtmečio.
Trečiasis pasirinkimas yra staigi kainų ir atlyginimų defliacija, kitaip dar žinoma kaip „vidinė devalvacija“. Tačiau tai reikštų, kad Graikijos laukia dar penkeri gilėjančios krizės metai, o tai nepridėtų tvarumo šalies įsiskolinimams.
Todėl logiška, kad, jei visos šios priemonės yra neįmanomos, tuomet vienintelė išeitis yra pasitraukti. Grįžimas prie nacionalinės valiutos ir staigi devalvacija netrukus atkurtų konkurencingumą bei ekonomikos augimą. Panašūs scenarijai įvyko Argentinoje ir daugelyje kitų besivystančių rinkų, kurios atsiejo savo valiutas.
Be abejo, šis procesas bus skausmingas. Bene didžiausia problema bus pagrindinių euro zonos finansinių institucijų kapitalo praradimas. Pernakt smarkiai išaugs Graikijos vyriausybės,bankų ir įmonių euras laikomi užsienio įsipareigojimai. Nepaisant to, šias problemas galima išspręsti. Argentina tai padarė 2001 metais, kai visas savo doleriais turimas skolas konvertavo į pesetą. Net ir pati JAV yra dariusi kažką panašaus, kai 1933 metais sumažino dolerio vertę 69 centais ir panaikino aukso išlygą. Panašus vienašališkas euro skolų „drachamtizavimas“ yra būtinas ir neišvengiamas.
Didieji euro zonos bankai ir investuotojai šio proceso metu patirs didžiulius nuostolius, tačiau su tuo taip pat galima susidoroti, jei šios kompanijos bus tinkamai ir agresyviai rekapitalizuotos. Norint išvengti Graikijos bankų sistemos žlugimo po to, kai Graikija pasitrauks iš euro zonos, reikės priimti tam tikras Argentinoje pasiteisinusias priemones – bankų atostogos ir kapitalo kontrolė.
Žvelgiant realistiškai, šalutinis poveikis yra neišvengiamas, tačiau jis gali būti apribotas, jei pasitraukimo procesas bus vykdomas organizuotai ir jei bus suteikta tarptautinė parama rekapitalizuoti Graikijos bankus ir finansuoti sudėtingą fiskalinį ir išorės balanso perėjimą. Kai kurie teigia, kad realus Graikijos BVP pasitraukimo atveju bus daug mažesnis nei defliacijos atveju. Tačiau tai yra logiškai nepagrįsti teiginiai: net ir defliacijos atveju reali Graikijos ekonomikos perkamoji galia ir jos turtas smuks kartu su atėjusia devalvacija. Per nominalią ir realią devalvaciją pasitraukimas iš euro netrukus atstatys ekonomikos augimą ir taip bus išvengta dešimtmetį trunkančios depresinės defliacijos.
Taip pat yra teigiama, kad užkratas į krizę nusitemps ir kitas euro zonos valstybes. Kitos euro zonos periferijos valstybės taip pat turi graikiškojo tipo skolos tvarumo ir konkurencingumo problemas. Pavyzdžiui, Portugalija galiausiai gali būti priversta taip pat restruktūrizuoti savo skolą ir pasitraukti iš euro zonos.
Italijai ir Ispanijai reikės likvidumo paramos iš Europos, nepaisant to, ar Graikija pasitrauks. Reikšminga Europos paramos dalis, kuri šiuo metu yra skiriama gelbėti privačius Graikijos kreditorius, vėliau gali būti panaudota ir kitoms periferinėms valstybėms.
Graikijos pasitraukimas gali turėti ir šalutinę naudą. Kitos krizę išgyvenančios euro zonos ekonomikos tuomet turės galimybę nuspręsti pačios, ar jos nori sekti Graikijos pavyzdžiu, ar likti euro zonoje. Nepaisant Graikijos pasitraukimo, euro zonos bankai turi būti kuo greičiau rekapitalizuoti. Tam reikia priimti naują visos Europos Sąjungos programą, kuri nebūtų paremta suklastotais skaičiavimais bei abejotinais stresų testais. Graikijos pasitraukimas galėtų paskatinti tokio požiūrio atsiradimą.
Panašiai kaip ir žlugusi santuoka, kuriai reikia skyrybų, yra kur kas geriau turėti taisykles, kurios abiem pusėm sumažina atsiskyrimo išlaidas. Skyrybos būna skausmingos ir daug kainuojančios net ir tuomet, kai tokios taisyklės egzistuoja. Negalvokite klaidingai: tvarkingas ir organizuotas pasitraukimas iš euro bus itin sudėtingas. Tačiau stebėti nevaldomą Graikijos ekonomikos ir visuomenės žlugimą būtų kur kas baisiau.
