Lietuvoje faktinės individualaus vartojimo išlaidos, vertinant pagal perkamosios galios paritetą, pernai padidėjo iki 78 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Palyginimui, Estijoje ir Latvijoje jos siekė tik 63 ir 67 procentus ES vidurkio. Kyla natūralus klausimus – kaip gali būti, kad Lietuvoje atlyginimai yra vieni mažiausių ES, tačiau vartojimo išlaidos – didžiausios regione ir net lenkia kai kurias euro zonos senbuves? Tai nėra paradoksas ar statistinė iliuzija.
Visų pirma, atlyginimai Lietuvoje sudaro tik šiek tiek daugiau nei pusę visų gyventojų pajamų. Apie penktadalį gyventojų pajamų sudaro mišrios ir kapitalo pajamos, prie kurių yra priskiriamos ir, pavyzdžiui, pagal pažymą ar verslo liudijimą dirbančių asmenų individualios veiklos pajamos. Maždaug ketvirtadalį namų ūkių pajamų sudaro įvairiausios socialinės išmokos. Lietuvos vartotojų kišenes papildo ir emigrantų perlaidos, pernai siekusios beveik 5 milijardus litų. Galiausiai ir svarbiausiai, neužmirškime, kad Lietuvos gyventojų vartojimo potencialą pakelia ir neoficialios pajamos, įvairiais skaičiavimais galinčios siekti nuo ketvirtadalio iki trečdalio darbo užmokesčio fondo. Kitaip sakant, ir lietuvių vidutinis darbo užmokestis, ir pajamos apskritai yra gerokai didesnės nei rodo oficiali statistika.
Antra svarbi priežastis, dėl kurios lietuviai gali vartoti daugiau nei kitų regiono valstybių gyventojai, yra žemesnis kainų lygis. Pernai vartojimo kainų lygis Lietuvoje buvo 41 proc. mažesnis nei ES vidurkis, o, pavyzdžiui, Estijoje kainos nuo ES vidurkio atsiliko tik 26 procentais. Tiesa, Lietuvoje daug mažesnės yra paslaugų kainos, o nemažai pirmojo būtinumo prekių jau kainuoja beveik tiek pat, kiek ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse.
Pavyzdžiui, internetinio ryšio ir telekomunikacijos paslaugos yra pigiausios ES ir beveik tris kartus pigesnės nei Ispanijoje. Švietimo paslaugų kainos Lietuvoje siekia tik trečdalį vidutinės ES kainos ir yra net 9 kartus pigesnės nei Liuksemburge. Beje, tai, kad už švietimo paslaugas dažniausiai sumoka ne pats gyventojas, o valstybė, nereiškia, kad jos nieko nekainuoja. Tačiau Lietuvoje duonos produktų kaina yra 23 proc., o pieno produktų ir kiaušinių – tik 11 proc. mažesnė nei vidutinė jų kaina Europos Sąjungoje. Tuo tarpu vidutinės drabužių ir avalynės kainos pernai jau 1,8 proc. viršijo ES vidurkį.
Svarbu atkreipti dėmesį ir dar į vieną aspektą. Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, nėra didžiausias Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau pagal vartojimo išlaidas visa galva lenkiame kaimynus. Šį atotrūkį paaiškina sukauptų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skirtumai. Jei didelę dalį BVP sukuria užsienio kapitalas arba užsienio darbuotojai (kaip yra, pavyzdžiui, Liuksemburge), dalinantis iškeptą BVP pyragą atitinkama dalis paliks šalį, ir dėl to nebus teigiamos įtakos vartojimo išlaidoms. Lietuva pagal sukauptas TUI yra paskutinė regione, todėl didelė pyrago dalis atitenka vietos kapitalo savininkams ir darbuotojams. Tuo tarpu Lietuvos emigrantai dirbdami užsienyje Lietuvos BVP nepakelia, tačiau vėliau patys ar jų artimieji uždirbtas pajamas išleidžia Lietuvoje.
Deja, nors aukštos faktinės individualaus vartojimo išlaidos yra džiuginantis rodiklis, jis nieko nepasako apie didelius skirtumus šalies viduje. Lyginant šalis pagal perkamosios galios paritetą, daroma prielaida, kad visur vartojimo krepšelis yra vienodas. Tačiau dalies gyventojų, ypač neturinčių darbo pajamų, o gaunančių tik socialines išmokas, vartojimo galimybės yra labai ribotos – jie neįperka net nebrangių kultūros ir laisvalaikio paslaugų. Vidutinį ir mažesnį darbo užmokestį gaunantys piliečiai taip pat džiaugtis negali – juos slegianti mokestinė našta didesnė nei ES vidurkis, o vartojimo potencialas – menkas. Kitaip sakant, šiek tiek perfrazuojant „Kaukazo belaisvės“ herojus, Lietuvoje gyventi gera, ypač jei gyveni gerai.
