Europos ūkininkai stato naujas fermas ir ruošiasi naujam etapui – pieno gamybos kvotų naikinimui nuo 2015 m., o Lietuvos gamintojai toliau ant tvartų durų kabina spynas.
Europos Parlamentas patvirtino pieno sektoriaus reformos, kuri, kaip teigiama, turėtų sustiprinti pieno gamintojų derybų galias siekiant teisingesnių pieno supirkimo kainų ir paruošti ūkininkus pieno gamybos kvotų sistemos panaikinimui nuo 2015 m., projektą. Lietuvos gamintojai neslepia nusivylimo, kad mūsų pieno sektoriaus perspektyvos skendi migloje, todėl ir diskusijos dėl būsimų pokyčių kol kas vangios.
Be kvotų neliks ir išmokų
„Kai stojome į ES, mums rodė grafikus, kaip kils kainos, atsiras kvotos ir išmokos už kvotinio pieno toną sieks iki 130 Lt. Nieko panašaus neįvyko: didžiausia išmoka už toną pieną buvo 87 Lt, o šiemet beliko 70 Lt.
Tad lietuviams nedaug naudos iš to buvo“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ vadovas Vytautas Lekešys.
Kokią įtaką mūsų pieno sektoriui turės kvotų naikinimas, atsargiai svarsto ir žemdirbių organizacijų atstovai, ir patys gamintojai.
„Šalyje pieno trūksta, tad nereikia ir kvotų. Tačiau nelikus jų, nebebus ir išmokų. Tai tikrai nenaudinga mūsų ūkininkams“, – teigė stambaus pieno ūkio savininkė Adelė Adomonienė.
Anot Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko, kvotų naikinimas neturėtų smarkiai paveikti šalies pieno ūkio.
„Nelikus kvotų ir apribojimų gamyba gali gerokai išaugti ir atsirasti perprodukcija. Dėl to gali kristi kainos ir mažėti žemdirbių pajamos. Tačiau dabartinės tendencijos rodo, kad pieno ir jo produktų vartojimas didėja. Auga gyventojų skaičius, besivystančių šalių poreikiai, be to, žaliavos gamybai vis daugiau įtakos turi besikeičiančios gamtos sąlygos“, – samprotavo A.Stančikas.
Po 2015 m. ES neturėtų likti 1984 m. įvestos pieno kvotų sistemos, kuria siekta kontroliuoti pieno ir pieno produktų gamybą bei tiekimą į rinką. Dabar kiekvienai šaliai narei nustatyta, kiek ji rinkoje gali parduoti natūralaus riebumo pieno.
Lietuva toli gražu neįvykdo jai skirtos pieno gamybos kvotos. 2011–2012 kvotos metais (jie baigėsi kovo 1 d.) bendra pieno kvota (perdirbti ir tiesiogiai parduoti) siekė bemaž 1,79 mln. tonų. Per 10 šių kvotos metų mėnesių nacionalinė pardavimo perdirbti kvota įvykdyta 68,19 proc.
2010–2011 m. pieno pardavimo perdirbti kvota įvykdyta 77,1 proc., o tiesioginių pardavimų kvota – 58 proc.
Nevienodos starto sąlygos
Mūsų ūkininkai nuogąstauja, kad ES šalių pieno gamintojai po 2015 m. į starto pozicijas stos nevienodomis sąlygomis.
„Yra įtarimas, kad mes stovėsime toliau nuo starto linijos. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, statomos naujos fermos. Atrodo, kad taip ruošiamasi naujam periodui, kai nebeliks kvotų. Gal yra kokių nors tų šalių pažadų ūkininkams. Taigi vieni bus su moderniais sportiniais bateliais, kiti – basi“, – dėstė A.Stančikas.
V.Lekešys pritarė, kad neribojamai pieno gamybai ruošiasi ir kitų ES šalių gamintojai, o Lietuvoje pieno ūkio perspektyvos miglotos.
„Olandai, danai stato naujus tvartus, o pas mus pažangos nėra, pieno ūkių mažėja. Nėra aiškios ir nuoseklios politikos. Jei žmogus turėjo 5 karves, reikėjo remti, kad laikytų 10 ir daugiau. Deja, neita tuo keliu, kuris vestų į pieno ūkio plėtrą“, – apgailestavo kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius.
Didinti pieno gamybą nepasirengę ir stambūs ūkininkai. „Vakarų Europos šalyse pieno ūkiai išvystyti, perimami iš kartos į kartą, o mums reikia pasitempti, daug investuoti. Tačiau tai daryti sudėtinga, nes pieno ūkiai, kitaip nei augalininkystės, yra kur kas mažiau rentabilūs. Daugiau gaminti pieno neskatino ir žemės ūkio politika“, – aiškino Rokiškio rajono pieno ūkio savininkas Almontas Šedys.
Vietoj karvių gano paukščius
Anot V.Lekešiaus, dėl pieno kvotų naikinimo Lietuvoje – olimpinė ramybė: gamintojams kol kas niekas neaiškina, ko galima tikėtis po 2015 m., kaip tam pasiruošti ir kokių pasiūlymų teikti.
„Mes nežinome, kaip elgsis senosios ES narės. Ką darys anglai, prancūzai, vokiečiai? Akivaizdu tik tai, kad per krizę pieno sektoriui gelbėti jie skyrė milijardus eurų. O mes iš bendro „europinio krepšelio“ gavome vos keliolika litų už toną“, – tvirtino pieno gamintojų kooperatyvo vadovas.
2010 m. ES pieno gamintojams, nukentėjusiems nuo krizės, buvo skirta parama. Mūsų ūkininkus pasiekė 10,6 mln. Lt išmokų už parduotą pieną.
Iš nacionalinio biudžeto pieno gamintojams už 2010–2011 kvotos metus skirta 117,4 mln. Lt tiesioginių išmokų, o už 2011–2012 m. parama sieks per 92 mln. Lt.
„Šie metai greitai praeis. Tikimės, kad kažkas pasikeis, kai Lietuva 2013 m. pirmininkaus ES. Bet darbas ir derybos Briuselyje turi vykti nuolat, kad mums nesiūlytų derlingose žemėse auginti gėlyčių ir vietoj karvių ganyti paukštelius“, – samprotavo V.Lekešys.
Vedžioja už nosies
Mūsų pieno gamintojai bėdoja, kad Lietuvoje vidutinė pieno supirkimo kaina – viena mažiausių ES, todėl kalbos apie teisingesnes pieno žaliavos kainas juos verčia karčiai šypsotis.
Pasak A.Adomonienės, šalies pieno gamintojai dirba išskirtinėmis sąlygomis. „Atrodo, kad mums taikomi vieni aukščiausių aplinkosaugos reikalavimų, o kainos – vienos žemiausių. Susidaro įspūdis, kad ūkiai naikinami. Ypač daug reikalavimų ir gąsdinimų sankcijomis – stambiesiems. Todėl sunku ką ir kalbėti apie ateitį. Dabar esame tarsi kryžkelėje sustoję. Laikomės tik dėl lietuviško darbštumo“, – susirūpinusi pasakojo Kupiškio rajono pieno gamintoja.
Ūkininkai sako, jog tikėtis palankesnių kainų ir sustiprėti sunku dėl didelės pieno perdirbėjų bei prekybininkų koncentracijos.
„Jie turi pinigų ir vedžioja už nosies. Kažkoks paradoksas: įmonėms stinga pieno, o žaliavos kainas mažina. Kitų šalių perdirbėjai gali mokėti daugiau, tik mūsiškiams vis neišeina. Jau žada kovą mažinti kainas. Negi į ganyklas jau varysime gyvulius?!“ – apmaudo neslėpė ūkininkė.
Įžvelgia prieštaravimų
Europos Parlamentas patvirtino naujas taisykles, kuriomis esą siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir sustiprinti ūkininkų galias derybose su pieno supirkėjais ir perdirbėjais. Mūsų ūkininkai kai kuriose nuostatose mato prieštaravimų.
„Tas nuostatas teks aiškintis. Iš pirmo žvilgsnio galima įžvelgti prieštaravimų. Tvirtinama, kad kooperatyvai susitelkę negalės tartis su perdirbėjais dėl kainos. Kita vertus, deklaruojama, kad gamintojų organizacijos gali vienytis ir derėtis dėl kainų, jei neviršija maždaug trečdalio šalies pieno gamybos. Tose šalyse, kur stiprūs gamintojų kooperatyvai valdo ir perdirbimą, situacija vienokia, o Lietuvoje – kitokia“, – dėstė A.Stančikas.
Numatyta, kad pieno gamintojų organizacija atstovauti derybose gali, jei jai priklausantys ūkininkai gamina ne daugiau kaip 33 proc. šalies žaliavinio pieno (arba ne daugiau kaip 3,5 proc. viso ES pagaminamo pieno).
Komentarai
Laukia nauji iššūkiai
Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius
Bus naujų iššūkių. Kaip ir dabar, toliau reikės stengtis gaminti kuo geriau ir kuo pigiau. Gali būti, kad geras klimato sąlygas ir senas pieno gamybos tradicijas turinčios šalys padidins pieno gamybą ir pieno produktų tiekimą į rinkas. Atsiradus didesnei pasiūlai, gali kristi kainos.
Tačiau rinka neapibrėžta: poreikis gali ir augti, ir mažėti. Mūsų pieno sektorius rentabilus ir konkurencingas. Jį turime stiprinti. Šalies gamintojų neturėtų gąsdinti reglamentavimas, kad derėtis dėl kainos gali gamintojų organizacijos, telkiančios ne daugiau kaip 33 proc. šalies žaliavinio pieno gamybos. Mūsų gamintojų kooperatyvai teturi apie 15 proc. pieno gamybos rinkos.
Gali paskatinti perprodukciją
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas
Pieno kvotų dabar neišnaudojame, tad jų atsisakymas vietos rinkoje didelės įtakos neturės. Dabar Lietuvoje pieno gamyba mažėja. Tai rodo, kad pieno ūkyje šiuo metu svarbiausia – ne kvotos, o vartojimo tendencijos pasaulio rinkose, išmokos, parama, kuri skatintų plėsti pieno gamybą.
Panaikinus kvotas kitose ES šalyse gali padidėti žaliavinio pieno gamyba ir net atsirasti produkcijos perteklius. Dėl to gali mažėti žaliavos kaina. Tai būtų nepalanku žemdirbiams. Be to, tokia situacija galima ir manipuliuoti. Tačiau pieno gamybai padidinti reikia laiko ir papildomų investicijų, o to taip greitai neįmanoma padaryti. Gamybos didėjimas būtų palankus vartotojams.
Vida Tavorienė
