Dar praeitą savaitę teisingumo ministras Elvinas Jankevičius „Žinių radijuje“ pareiškė, kad ne rinkos dydis lemia kainas, nes kai kurios prekės pigesnės Latvijoje, mažesnėje rinkoje nei Lietuvos.
„Vieni atstovai per televiziją sakė, kad siuvimo pramonės nėra. Buvo šiek tiek keista klausytis, nes turime puikių siuvimo pramonės pavyzdžių. „Audimas“ yra kur gražūs ir puikūs drabužiai, „Utenos trikotažas“ ir „Lelija“, ir smulkių yra. Tai tikrai negalima numoti ranka ir pasakyti, kad mes čia nieko neturime.
Kita vertus, kalbant apie rinkos dydžius, tai sena dainelė, kurią prekybininkų atstovai visada šneka, bet turime pavyzdžių, kad kai kurie produktai Latvijoje kainuoja pigiau. Tie patys produktai, tose pačiose parduotuvėse. O Latvija yra šiek tiek mažesnė už Lietuvą“, – kalbėjo jis.
Dideles kainas lemia ir didelis asortimentas
Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso tarybos narys Kęstutis Kupšys įsitikinęs, kad rinkos dydis yra jau prieš daug metų išbandytas prekybininkų įrankis, kaip paaiškinti kainų skirtumus, tačiau, pasak jo, šis argumentas jau nebeveikia, nes įrodo tik tai, kad prekybininkai nebeturi kito pasiteisinimo.
„Tiesiog rinkos dydis dar nieko nereiškia, bet yra tas mitas, kad labai svarbu užpirkti dideliais kiekiais ir tada kaina bus maža. Bet nėra taip iš tikrųjų, kartais ir vienetinį gaminį, žinodamas, kur pirkti pigiau, gali nusipirkti pigiai. Tą patį gaminį gali kitur ir dešimtis kartų daugiau nusipirkti. Yra ir mažesnių šalių, kur kainos mažesnės. Yra gausybė kitų faktorių, kurie susidūrę su tuo argumentu permuša tą prekybininkų argumentą“, – tv3.lt sako jis.
Pasak K. Kupšio, kaina nustatoma pirmiausia atsižvelgiant į prekybininkų suvokiamą rinkos maržą.
„Už prekę bus nustatyta tokia kaina, kokia prekybininkų manymu bus priimtina vartotojui, ir čia rinkos dydis ir ne dydis nieko nelemia. Jei bananams uždedama 400 proc. marža. Turiu žmonių, kurie dirbo prekybos centruose ir kartais tuos skaičius atskleidžia. Tarp mažmeninės ir didmeninės bananų kainos skirtumas yra apie 5 kartus. Ką tai lemia? Nulemia, kad žmonės nusipirkę bananą, didmenininkui sumoka 20 centų, o 80 centų sumoka PVM ir mažmenininko maržą. Kokiu nors būdu suvesti į rinkos dydį, kad mažoje rinkoje bananai bus brangesni, nėra logikos. Pirmoje vietoje yra marža. Pasižiūrėkite į prekybininkų taikomus nuolaidų laikotarpius.
Atsiprašau, jei padaroma 50–70 proc. nuolaida, pagalvokime kokia yra ta užpirkimo kaina. Prekybininkai sakys kad jie ir į minusą parduoda, bet realybėje į minusą jie parduoda tik besibaigiančias prekes. Daugeliu atveju jie neparduos žemiau savikainos ir vis tiek savo atsiims. Kiekvienu atveju, kai užrašoma aukšta kaina, bet su didžiule nuolaida, galima pasiskaičiuoti, kad turbūt prekės savikaina yra labai arti tos prekės su nuolaida. Ir tai vėl nelemia rinkos dydis. Tas rinkos dydžio faktorius iškrenta iš kainodaros“, – komentuoja jis.
Jo teigimu, prekių kainos galėtų būti mažesnės, jeigu vartotojai atsakingiau vartotų, o parduotuvės būtų mažesnis asortimentas.
„Prekybininkai galbūt galėtų pigiau išsisukti ir pirkti mažiau, laikyti mažesnį siauresnį asortimentą, neišmestume tiek daug produktų iš prekybos centrų. Mes vartotojai iš esmės esame įkaitai to asortimento, nes asortimento plotis ir prekybininkų noras pateikti tą asortimentą sukuria didžiulę papildomų kaštų grandinę. Mes iš esmės nusiperkame tik vieną kavos rūšį ir mums nereikia 300 kavos rūšių prekybos centro lentynoje. Mums vienos rūšies užtiktų. Bet prekybininkas suprasdamas, kad jam reikia konkuruoti, laiko visas 300 kavos rūšių.
Iš esmės ant prekybininkų kaklo, bet iš tikrųjų ant vartotojų, nes iš tiesų mes viską sumokame. Jei nupirkau vieną bananą, tačiau supuvo dar keturi mano nenupirkti bananai, tai iš esmės sumokėjau ir už tą vieną ir už tuos keturis, nes prekybininkas neliks minuse“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis prideda, kad tai lemia ir didžiulius prekybinius plotus, sandėlius, daugybės prekių apskaitą, o visa tai sumuojasi ir į galutinę kainą.
Prekybininkai: perkant didelį prekių kiekį gaunamos nuolaidos
„Aprangos“ generalinis direktorius Rimantas Perveneckas TV3 žinioms sakė, kad normalu, jog kai kurie drabužiai yra pigesni Ispanijoje ir Portugalijoje, nes ten bendrovės namų rinka ir yra susiformavusi visai kita kainodara bei vartojimo kultūra.
„Niekas mums neparduoda prekių pigiau, dėl to kad esame mažiau turtinga šalis, mažesnė rinka. Prekės parduodamos daugiau mažiau visiems vienodai ir, tik jei perki didesnį kiekį, tu gali gauti didesnes nuolaidas“, – sakė jis.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas kritikuoja pasakymą, jog maža rinka – „sena prekybininkų dainelė“. Jo teigimu, jei tai senas argumentas, dar nereiškia, kad tai yra neteisingas argumentas.
„Tokiu principu vadovaujantis galėtume paneigti bet kokias teorijas ir prielaidas, net tą pačią laisvos rinkos ekonomiką, masto ekonomiką, paklausos ir pasiūlos principus. Nes tai seni principai ir apie juos jau seniai kalba.
Nėra taip, kad dar mažesnėse rinkose viskas pigiau. Yra prekių, kurios įvairiose šalyse gali būti kažkiek pigesnės, kažkiek brangesnės. Reikia žiūrėti į bendrą kainų lygį, kuris pagal tam tikras metodikas apskaičiuojamas ir nepasikliauti subjektyviais, vos ne asmenine nuomone prilygsiančiais tyrimais, kuris buvo su ne maisto prekėmis atliktas“, – tv3.lt teigia jis.
Pasak jo, svarbu šviesti visuomenę, kokie veiksniai veikia kainas. Tuomet būtų kuriama mažiau mitų ir žmonės taptų atsparesni manipuliavimui kainų tema.
Mažmeninės prekybos ekspertas: lyginti kainas – beprasmiška
Mažmeninės prekybos ekspertas Justas Gavėnas patikina, rinkos dydis tikrai turi poveikį kainoms.
„Mažiausiai du faktoriai turi poveikį: tai rinkos dydis ir atstumas, iš kur prekė atvažiuoja. Jei paimsime drabužių rinką, kur didžioji dalis prekių siūta kur nors ten Ispanijoje, tada vien atvežti iki Lietuvos yra mažų mažiausiai 2–3 tūkst. kilometrų, jau nekalbant apie tai, kad rinka yra apie 10–20 kartų mažesnė. Jei pasiuvame tūkstantį vienodų suknelių, tai kokioje nors Vokietijoje, Ispanijoje, Lenkijoje tą tūkstantį suknelių išparduos per dvi dienas, o pas mus per du metus.
Pavienės konkrečios prekės, kažkuriuo konkrečiu laiko momentu visada gali būti mažesnės, kad ir mažesnėje rinkoje“, – komentavo jis.
J. Gavėnui apskritai sunku suprasti, koks tikslas yra lyginti kainas, jei esame čia, o ne kažkurioje kitoje šalyje tuo pačiu metu. Šiuo atžvilgiu gali nepadėti net elektroninė prekyba.
„Negaliu aš užsisakyti Ispanijoje elektroninėje parduotuvėje ir, kad man atvežtų į Vilnių. Teoriškai galiu, bet praktiškai tikrai niekas nedarytų, tai kainų lyginimas toks beprasmiškas dalykas“, – mano jis.
Mažmeninės prekybos ekspertas sako, kad reguliuoti kainas galima dviem būdais. Pirmiausia tai gerinti verslo sąlygas, kad kuo daugiau rinkos dalyvių norėtų dalyvauti prekyboje. O taip pat ir sudaryti tokias sąlygas, kad steigtųsi kuo daugiau naujų įmonių.
„Nes, jei yra kur nors didelis viršpelnis, ten nori visi ateiti. Kai visi ateina, tada po truputį pradeda mažėti tos kainos, nes atsiranda konkurencija. Jeigu neatsiranda nauji prekybos tinklai, naujos sistemos, vadinasi tai nėra patrauklus sektorius ir nėra perteklinių pinigų, į kuriuos visi norėtų nusitaikyti“, – aiškina jis.
Kaip pavyzdį jis nurodo klasikinius bankus – rinka yra užpildyta, tad ir naujų žaidėjų neateina, nes jie nemato galimybių užsidirbti. J. Gavėnas patikina, kad geriausiai veikianti priemonė – konkurencija.
„Jei žmogui kaina per aukšta, jis neperka, jei kaina priimtina, jis perka. Jei žmogus perka, vadinasi tai rinkos kaina“, – sako jis.
