Lietuvos gamintojų ir tiekėjų asociacijos konferencijoje susėdo „Maximos“ generalinė direktorė, „Vilniaus duonos“ komercijos direktorius ir analitikas. O susėdę garsiai pasvarstė dėl ko kainos auga ir ko tikėtis toliau.
Kiek pamena, visada buvo skundžiamasi dėl didelių kainų
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas pasakojo, kad pradėjęs dirbti LLRI 2006 metais jau susilaukdavo skambučių su klausimais, kodėl viskas brangsta. Pasak jo, pagrindinė to priežastis – augančios žmonių pajamos.
„Net jei angelas nusileistų iš dangaus ir Viešpaties vardu pasakytų, kad ne viskas brangsta, vis tiek juo nepatikėtų. Jau 2006 m. pamenu skambučius kodėl viskas brangsta ir klausimus. Ir pagrindinė priežastis – augančios žmonių pajamos.
Galima susieti su Europos centrinio banko (ECB) politika (žemomis palūkanų normomis – tv3.lt), bet kad yra infliacinė aplinka, tai jau kitas veiksnys. Klausimas per daug politizuotas ir, kai sakoma, kad viskas brangsta per daug, išskyrus 2009–2010 m. krizės metus, ta tendencija visada buvo. Tik dabar atlyginimai auga dvigubai daugiau nei infliacija. Galbūt ne tiek daugiau žmonės gali nusipirkti kiek Vakaruose, mes dėl to nesiginčijame. Dalis visuomenė bus nepasitenkinus, bet tragedijos nebus. Problemos prasidės tada, kada kainų augimas bus didesnis nei atlyginimų augimas“, – kalbėjo Ž. Šilėnas.
„Maxima LT” generalinė direktorė Kristina Meidė savo ruožtu teigė, kad kalbant apie kainas, itin stiprią pozicija užima žmonių emocijos. Ji pasakojo, kad prieš pradėdama darbą „Maximoje“ šių metų sausį, pati labai ieškojo atsakymų, kodėl visur girdėti, kad kainos auga ir po euro įvedimo nebeįmanoma išgyventi.
„Tada žiūrėjau statistiką ir mūsų kainas. Jei kalbėti apie 2016 m., tai maisto ir gėrimų kainos paaugo 1,5 proc. ir tai nėra tiek daug, kad keltų emocijas. Tačiau statistiniai duomenys, kiek lietuvis išleidžia šeimos biudžeto maisto produktams rodo, kad Lietuva – prie pirmaujančių šalių. Lietuviai išleidžia 23,5 proc. šeimos biudžeto, o Europos vidurkis – 12 proc. Tada supranti, kad kiekvienas pabrangimas lietuviams yra svarbus, nes jis nori ir kitų pramogų bei išlaidų dar turėti. Kiekvienas euras svarbus tada.
(...) Supratome, kad nėra ko kovoti su ta emocija, nebūtinai dėl didžiulių kainų kyla pasipiktinimas, bet dėl to kad didelę dalį išleidžia pinigų maistui“, – sakė K. Meidė.
Ar žmonės supranta ką daro prekybininkai?
Tuo tarpu „Vilniaus duonos“ komercijos direktorius Gražvydas Jukna kalbėdamas apie kainas paragino nepamiršti, kad valstybė irgi dalyvauja. Mat būtent šalis nusprendžia, kokį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą uždėti, o mūsiškis – 21 proc.
„Tai valstybės vaidmuo atsveria tai, kas yra su malūnininku ar ūkininku suderama. Nesakau tai gerai ar blogai, bet kai konkuruojame su kitomis šalimis, reikia turėti omeny tą, kad valstybės vaidmuo kitas ir strategija kitokia kitose šalyse“, – pastebėjo G. Jukna.
Ž. Šilėnas pajuokavo, kad dvi nepopuliariausios grupės – politikai ir verslininkai – konkuruoja, kurių labiau nekęs. Pasak jo, liūdnesnis juokas, kad šiandien labiausiai brangsta ne duona ar pienas, o valdžia.
„Jei paimsime žmogų, uždirbantį 600 eurų, tai 500 eurų nueina „Sodrai“, GPM, PVM ir t.t. Esant infliacinei aplinkai, kuomet auga kainos, PVM tampa infliaciniu mokesčiu. Jei anksčiau duona kainavo 50 centų ir surinkai PVM apie 8 centus, o dabar eurą kainuoja, tai dvigubai daugiau surenki. Valdžiai infliacija palanki, surenki per GPM, vartojimo mokestį PVM.
Aš nesiūlyčiau išskirti, kam lengvatinį PVM taikyti, bet siūlyčiau taikyti visoms prekėms. Dabar pagal ES galima viskam 15 proc. taikyti ir aš už tai būčiau. Kai su Lenkija lyginamės tai veikia PVM yra ir zloto veiksniai“, – teigė ekonomistas.
Be to, jis teigia, kad žmonės nesupranta, ką daro prekybininkai. Dėl to ir kyla pasipiktinimas kainomis. Anot jo, problema yra ta, kad žmonės įsivaizduoja, jog skirtumas tarp prekybininko ir tiekėjo kainos jau yra prekybininko pelnas arba kitaip – antkainis.
„Esu sąžiningai įsitikinęs, kad kritika kyla iš to, kad jie nesuprantą ką veikia prekybininkai. Reikia paaiškinti, kad ne sukčiavimu užsiimat, o teikiat paslaugą žmonėms.
Aš jau seniai siūliau: paimkit pieno litrą ir sugraduokit kiek kainuoja pagaminimas, sandėliavimas, išvežiojimas, darbuotojų atlyginimai ir visi kiti kaštai. Jei jūs apie tai nešnekėsit, už jus kalbės kiti. Suprantu, kad mažiausiai kuo norite užsiimti, tai vartotojų edukacija, bet jei jūs to nepasakosite, už jus paskos kiti, kurie nebūtinai turi geriausių ketinimų ar geriausias žinias. Tai reikia investuoti į vartotojų švietimą“, – įsitikinęs Ž. Šilėnas.
Nemato priežasčių, dėl ko kainos mažėtų
„Maxima LT” generalinė direktorė kalbėjo, kad didinti efektyvumą ir taip mažinti sąnaudas yra daug erdvės – tai ir savitarnos kasos, kurioms reikia mažiau darbuotojų, ir automatizuotas prekių užsakymas, logistiniai sprendimai.
Pasak jos, dėl to tikimasi kainų stabilumo.
„Mes esame tarpininkas tarp kliento ir tiekėjo bei gamintojo. Ką norėčiau, kad ir „Maximos“ pirkimų vadybininkai suprastų, tai partnerių verslą – kokią įtaką žaliava, logistika, darbas daro ir derėtis taip, kad vertę turi gautų abu. Ir padėti, kad verslas augtų ir apsaugoti klientą nuo kainų augimo. Derybos niekada nėra lengvos, bet suprantant tiekėjo verslą tos derybos bus sąžiningos. Tai darysime viską, kad kainų spiralė neįsisuktų.
Tikėčiausi daugiau stabilumo, negirdžiu veiksnių, kurie galėtų daryti įtaką kainų augimui“, – tikino K. Meidė.
Tuo tarpu „Vilniaus duonos“ komercijos direktorius taip užtikrinai dėl kainų ateityje nekalbėjo. Jis teigė, kad kiekvienas gamintojas susiduria su elementariais paskaičiavimais, kaštais nustatydami savas kainodaras. Pavyzdžiui, jei atlyginimai auga, reikia skaičiuoti, kaip surinkti tuos pinigus, kad būtų galima darbuotojams išmokėti algas.
„Tai yra poros metų iššūkis. O vėliau kiekvienas gamintojas žiūri savo efektyvumą, kaip patobulėti, kaip grandinėje susikooperuoti su kuo, kokias vietas atrasti, kad ta kaina būtų stabili ar bent prognozuojama.
Tie, kurie susiduria su žemės ūkiu, tai jei Dievulis davė lietaus, javai liko laukuose. Tada skaičiuojama iš kur atsivežti javų, kiek kainuos. Kitas pavyzdys, sviesto brangimas – pasaulinė tendencija. Jei gamintojo produkto receptūroje yra sviesto, tada kaštai auga“, – sakė G. Jukna.
Jis pridėjo, kad technologijų diegimas tikrai mažina kaštus ir nuo to kokybė nenukenčia, tačiau investicijos brangios ir būtina apskaičiuoti, ar jos atsipirks.
Analitikas Ž. Šilėnas uždavė klausimą, kuris atsako, ar prekės brangs: ar didės atlyginimai? Kadangi atsakymas teigiamas, akivaizdu, kad augs perkamoji galia, tad ir paskatų dėl ko reikėtų mažinti kainas neatsiras.
„Ar pigs ten staigiai pienas ar grūdai, ar mėsa, nematau dėl ko turėtų taip būti. Jei Lietuvoje ir kristų kainos tai nepamirškim, kad gamintojai veža ir į kitas šalis. Nebent nutiks kažkas netikėto. Pavyzdžiui, ateina naujas prekybos tinklas. Tai galėtų daryti įtaką. Dar yra svarstoma apie cukraus apmokestinimą bei 2019 m. bus ribojamas transriebalų kiekis. Reikės keisti receptūras.
Bet visgi, priežasčių, kodėl reikėtų manyti, kad kainos galėtų mažėti, tikrai nėra“, – užtikrino Ž. Šilėnas.