Vida Tavorienė
Neliečiama valstybė valstybėje – taip žemdirbiai dažnai apibūdina žemės ūkio produkcijos perdirbėjų ir didžiųjų prekybininkų galias. Ūkininkus piktintis verčia didelis atotrūkis tarp jų gaunamų ir vartotojų mokamų kainų.
Lietuvoje žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos – vienos mažiausių Europos Sąjungoje, uždarbiai – vieni skurdžiausių, o už nemažai maisto produktų tenka mokėti kaip pasiturintiems vakariečiams.
Laisvosios rinkos stebuklai
„Nieko nepadarysi – gyvename laisvosios rinkos sąlygomis“, – atsikerta politikai, prašomi tramdyti įtakingas verslo struktūras. Ir sąžiningos konkurencijos laisvę saugančios Konkurencijos tarybos (KT) atstovai sako, kad KT neatlieka rinkos reguliuotojo vaidmens: produktų kainas turi reguliuoti rinka. Ekspertai pripažįsta, kad mūsų šalies prekybai ir perdirbimo sektoriams būdinga oligopolija, todėl vienų maisto tiekimo vartotojams grandinės dalyvių padėtis stiprėja, o kitų vis daugiau išstumiama į užribį. Taigi, vyksta žaidimas į vienus vartus.
Šiaulių rajono Kuršėnų žemės ūkio bendrovės vadovas Vitoldas Pranas Zovė be užuolankų kalba apie karčius laisvosios rinkos vaisius: „Kainomis spekuliuoja visi perdirbėjai ir supirkėjai. Šiandien, kaip niekada anksčiau, tapo akivaizdu, kad žemdirbiai – jų vergai. Mums dabar blogai, o kai kam – nepalyginamai geriau. Štai pieno perdirbėjai vėl skaičiuos milijoninius pelnus, o ūkininkai – milijoninius nuostolius.“ „Kokie stebuklai darosi Lietuvoje? Kam reikalinga KT? Štai kaimyninėje Lenkijoje už pieno žaliavą moka daugiau, tačiau pieno produktai daug pigesni. Visi mūsų politikai užmerkę akis ir šių problemų nemato“, – sveikos konkurencijos tiek tarp perdirbėjų, tiek tarp prekybininkų pasigenda Šakių rajono Voniškių žemės ūkio bendrovės vadovas Henrikas Braškys.
Šiemet dėl kritusių žaliavos supirkimo kainų diržus veržiasi ir pieno gamintojai, ir galvijų augintojai, ir grūdininkai. Tačiau parduotuvių lentynose duona, pieno, mėsos bei kiti produktai nepinga. Beje, kai kurie iš jų brangsta. Štai Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, kefyro (2,5 proc. riebumo) vidutinė kaina 2014 m. 35 savaitę, palyginti su pernykšte, padidėjo apie 8 proc., 30 proc. riebumo grietinės – apie 7 proc., o 12 proc. riebumo grietinės – per 20 proc.
Žemdirbių balsas tyruose
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija šiemet rugsėjo pradžioje kreipėsi į žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę, prašydama imtis iniciatyvos išsiaiškinti, ar nepiktnaudžiaujama rinkos galia ir ar nepažeidinėjamas Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Žemės ūkio ministrė, priekaištavusi pieno perdirbėjams, kad, pasinaudodami Rusijos embargu, jie stipriai sumažino pieno supirkimo kainas, žadėjo aiškintis, kodėl, smunkant žaliavos supirkimo kainoms, parduotuvėse brangsta produktai. Ji taip pat žadėjo inicijuoti kainų grandinės tyrimą: kiek tenka žemdirbiams už pieną, kokios perdirbėjų kainos ir kokius antkainius taiko prekybininkai. Spalio pabaigoje, praėjus beveik dviem mėnesiams, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos išplėstiniame prezidiumo posėdyje vėl nuogąstauta dėl žemdirbius į dugną gramzdinančių tendencijų rinkoje. „Ar teisine ir ekonomine prasmėmis valstybės institucijos įvertino žemės ūkio produkcijos supirkėjų bei perdirbėjų vienašališkus veiksmus keičiant supirkimo kainas, ar perdirbėjų veiksmai ir toliau bus toleruojami, kaip neliečiama „valstybė“ valstybėje? Kodėl dešimtys valstybės institucijų ir žemdirbių savivaldos pasitarimų su perdirbėjais nedavė rezultatų? Ar KT tiria ekonominių santykių pagrįstumą perkant žemės ūkio produkciją, parduodant maisto produktus vidaus ir kitų šalių rinkose?“ – lyg balsas tyruose skambėjo žemės ūkio bendrovių atstovų susirūpinimas.
Aistros subliūško
Šiemet susiklosčiusi situacija, kai, mažėjant žemės ūkio žaliavos supirkimo kainoms, maisto produktai nepinga, neišskirtinė. Pramonininkai ir prekybininkai niekada nenori prarasti pelnų. Suprantama, kad uždirbti norėtų ir ūkininkai, bet jie yra silpnoji grandis maisto kainų grandinėje. Silpnuosius turėtų apginti valstybė. Tik ar gina?
Krizės įkarštyje, kai daugelio maisto produktų kainos kilo kaip ant mielių, buvo keliamas aliarmas, kad reikia tramdyti perdirbėjus ir prekybininkus. Ir eiliniai politikai, ir aukščiausi šalies vadovai švaistėsi raginimais, kad prekybininkų antkainius reikia reguliuoti įstatymu. Tuometis KT vadovas stebėjosi esą nepaprastai išsipūtusiomis prekybininkų pelno maržomis parduodant pieną, duoną, cukrų ir kt. Tačiau visos aistros subliūško ir atsakymų, ar pagrįstai kyla maisto produktų kainos, kodėl jos nemažėja, kai atpinga žaliavos ir energijos ištekliai, visuomenė neišgirdo.
Perdirbėjų akibrokštas
Šiemet vėl pasigirdo svarstymų, ar nevertėtų riboti prekybininkų antkainių. Žemdirbių atstovai siūlo valstybei imti reguliuoti pieno žaliavos įvežimą ir net nustatyti minimalias žaliavos supirkimo kainas. Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis abejoja, ar reguliuoti antkainius būtų naudinga tiek vartotojams, tiek žemdirbiams. „Mūsų šalis – ne planinės ekonomikos, o visoms rinkoms atvira valstybė. Kalbant apie pieno produktus, reikia turėti omenyje, kad kitais metais nebelikus pieno kvotų, mūsų rinkoje gali atsirasti didesnė pieno produktų pasiūla iš kitų šalių ir mažesne kaina, nei gali pagaminti mūsų perdirbėjai“, – sakė parlamentaras.
Kalbėdamas apie šiųmetį pieno perdirbėjų akibrokštą žemdirbiams, kai dėl esą Rusijos embargo gerokai sumažėjo žaliavos supirkimo kainos, R.Žemaitaitis pareiškė, kad vertėtų tirti ne tik galimus konkurencijos pažeidimus: „Čia jau galima būtų svarstyti, ar tokia veikla nėra nusikalstama. Įmonės nesugebėjo mąstyti perspektyviai, neieškojo naujų rinkų ir dabar visą naštą nori perkelti ant ūkininkų pečių.“
R.Žemaitaičio kritikos strėlės skriejo ir į prekybininkų stovyklą. Anot jo, buvo padaryta klaida, kai Lietuvoje leista neribotai plėstis prekybos tinklams, kurie „suvalgė“ mažas parduotuves. „Ta vakarietiška ar, tiksliau sakant, amerikietiška laisvoji rinka padarė savo. Prekybos centrai prisigalvoja įvairių mokesčių. Neseniai gavau skundą, kuriame tiekėjas skundžiasi dėl prekybininkų veiksmų. Norėdamas, kad produkcija būtų akių lygyje, tiekėjas ją turi atiduoti 30 proc. pigiau. Dar iš tiekėjų reikalaujama mokesčio už reklamą. Problema ta, kad KT neturi reklamos teisės specialistų, kurie įvertintų galimus pažeidimus“, – pasakojo Seimo narys. Jo įsitikinimu, nedovanotina ir tai, kad Europos Sąjunga skiria paramą stambiems perdirbėjams ir prekybininkams ir taip stiprina jų galią bei įtaką. Anot parlamentaro, paramos daugiau reikia smulkiesiems verslininkams ir nedideliems ūkiams. „Ir patys ūkininkai turėtų pasistengti, kad nebūtų priklausomi nuo perdirbėjų, prekybininkų. Apygardoje, kurioje esu išrinkas, pažįstu ūkininkus, kurie žaliavos neparduoda, o patys gamina tiek pieno, tiek mėsos produktus. Jų turėtų būti daug daugiau“, – samprotavo R.Žemaitaitis.
Sumažėjo žemdirbių dalis
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Žemės ūkio ministerijos užsakymu kas ketvirtį atnaujinančio duomenis apie maisto produktų kainų struktūrą tarp žemdirbių, perdirbėjų ir prekybininkų, Produktų rinkotyros skyriaus tyrėjas Albertas Gapšys tvirtino, kad per pirmą šių metų pusmetį vidutiniškai iki 5 proc. sumažėjo žemdirbio dalis. „Dėl šiemet sumažėjusių pieno, grūdų, galvijienos supirkimo kainų išlošia perdirbėjai ir prekybininkai. Kai nėra rimtos konkurencijos, kainų nemažina nei vieni, nei kiti“, – dėstė produktų kainų tyrėjas. Tačiau jis paguodė, kad ir žemdirbius, ir vartotojus į neviltį varančios tendencijos mūsų šalies rinkoje – neišskirtinės. „Mes – ne vieni tokie pasaulyje. Pavyzdžiui, JAV pieno produktų kaina prekyboje auga daug sparčiau nei žaliavos supirkimo kainos“, – sakė A.Gapšys. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas pabrėžė, kad dideliam žaliavos kainų svyravimui įtakos turi ir tai, kad mūsų žemdirbiai ir perdirbėjai neturi ilgalaikių sutarčių. O perdirbėjai ir prekybininkai sudaro sutartis ilgesniam laikui, todėl ir maisto produktų kainos taip greitai nesikeičia.
Tiekėjai nenori skųstis
Ar maisto kainų grandinėje vykstantys stebuklai įdomūs KT? Pasak KT Komunikacijos skyriaus vedėjos Viktorijos Urbonavičiūtės, KT ekspertai atidžiai stebi rinką ir, nustatę galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų požymių, nedelsiant imasi veiksmų. Tačiau ji pabrėžė, kad KT negali ir neturi reguliuoti nei žemės ūkio produktų supirkimo, nei jų pardavimo kainų. KT tiria galimus konkurenciją ribojančius susitarimus, dominuojančių ūkio subjektų veiksmus arba viešojo sektoriaus sprendimus, ribojančius konkurenciją. Šiemet rugsėjį KT baigė 2010 m. pradėtą tyrimą dėl galimai draudžiamų ūkio subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamyba ir pardavimu, susitarimų. Spaudos pranešime skelbiama, kad, KT tyrėjų vertinimu, bendrovės „Maxima LT“ ir bendrovės „Mantinga“ tiekimo sutarčių nuostatos, šių įmonių darbuotojų tarpusavio susirašinėjimas bei kitos nustatytos faktinės aplinkybės leidžia įtarti perpardavimo kainų susitarimą, pažeidžiantį Konkurencijos įstatymą. KT ekspertai, įvertinę tyrimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad įtariamas minėtų bendrovių pažeidimas truko 10 metų.
KT tyrėjai surinko duomenis, kad „Maxima LT“ ir „Mantinga“ buvo suinteresuotos kitų mažmeninės prekybos tinklų prisijungimu prie susitarimo, tačiau tyrimo eigoje surinktų įrodymų nepakako, kad būtų nustatytas UAB „Prisma LT“, UAB „Palink“, UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rimi Lietuva“ dalyvavimas draudžiamuose susitarimuose. Tad šių bendrovių atžvilgiu tyrimas nutrauktas. Nutarimą dėl šio tyrimo KT tikisi paskelbti šiemet.
KT vykdo ir Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo stebėseną. Tačiau, pasak V.Urbonavičiūtės, nuo 2010 m. įsigaliojusiu įstatymu tiekėjai nesiremia. KT negavo nė vieno tiekėjo skundo dėl šio įstatymo pažeidimo, tačiau apklausos rodo, kad tarp tiekėjų ir stambiųjų prekybininkų ne viskas gerai. KT ekspertai, 2014 m. pradžioje raštu apklausę 100 tiekėjų bei 4 prekybos tinklus, konstatavo, kad prekybos tinklai ėmė taikyti skaidresnę nuolaidų apskaičiavimo sistemą. 10 proc. apklaustų tiekėjų tvirtino, kad jų pozicijos derantis dėl naujų sutarčių pasirašymo sąlygų pagerėjo. Bet 82 proc. tiekėjų nurodė, kad santykiai su mažmeninės prekybos tinklais nepasikeitė. Konkurencijos prievaizdai pastebėjo, kad KT sunkiai sekėsi prakalbinti kai kuriuos tiekėjus. Jie vengė išsamių atsakymų į klausimus, nepateikė tyrimui reikalingų paaiškinimų. Toks elgesys suprantamas, nes tiekėjai nenori susipykti su prekybininkais.
