Labiausiai „nukraujavusi“ šalis 2050 metais – Moldova, netekusi kiek mažiau nei pusė savo gyventojų, o iš karto po jos – Lietuva. Remiantis įvairių tarptautinių organizacijų duomenimis prognozuojama, kad per 32 metus Lietuva praras 37,65 proc. gyventojų ir iš apdainuotų trijų milijonų beliks 1,802 mln. gyventojų.
Iš padaryto prognozinio žemėlapio matyti, kad raudonuoja praktiškai visa Rytų Europa. Gyventojų skaičių ir toliau augins Vakarų Europos šalys ei Skandinavija, išskyrus Daniją, Vokietiją ir Portugaliją.
Prognozės nenumato ligų, karų ar krizių
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Tomas Janeliūnas šiuo neoptimistišku žemėlapiu pasidalino socialiniame tinkle „Facebook“. Tiesa, pakalbintas tv3.lt jis teigia, kad pats tokio šaltinio moksliniam darbui nenaudotų, kadangi sudarant prognozę remtasi daugybės skirtingų institucijų duomenimis.
Visgi, pasak jo, nors skaičių už gryną pinigą priimti nereikėtų, tendencija aiški.
„Tai pavyzdys, leidžiantis pažvelgti plačiau, kaip atrodo kitos Europos šalys, kokių turi ar neturi demografinių problemų. Tame kontekste galima ir mūsų tendencijas pajusti. Lietuva ir Latvija yra panašiame lygyje, Moldova dar labiau nukraujavusi nes ten dar didesnė imigracija į Rumuniją. Tai skaičiai gali būti ne visai tikslūs, bet bendra tendencija, manau, atspindėta neblogai.
Problematika visiems žinoma, emigracijos problema niekaip nemažėja, tai natūralu, kad ir poveikis toks didelis“, – mintimis pasidalino T. Janeliūnas.
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas dr. Donatas Burneika tv3.lt tvirtina, kad prognozuoti emigracijos ir imigracijos mastus, tuo labiau tokiu ilgu laikotarpiu, yra itin sudėtinga. Toks scenarijus įmanomas tuo atveju, jei visiškai nesikeistų migraciniai srautai, kas mažai tikėtina. Dėl to D. Burneika netiki tokiomis pesimistinėmis prognozėmis.
„Nė viena iki šiol daryta prognozė nebuvo arti tiesos. Migraciją valdyti, kiek kas ir kur pasisuks – beviltiška. Mes net negalime pasakyti, kokia dalis išvykusių lietuvių grįš. Tai negali nei apklausos kokios atsakyti, niekas, nes žmonės dabar mano vienaip, po kokių 3–5 metų persigalvoja. Tad viskas priklauso nuo emigracijos, reemigracijos ir kiek į Lietuvą atvyks naujų imigrantų. O tai jau priklauso nuo daugybės dalykų: kiek verslui pavyks interesų apginti, kaip keisis Lietuvos migracinė politika, kas dėsis Baltarusijoje su ekonomika.
Pernai pagal mūsų apskaičiavimus sumažėjo maždaug 25 tūkst. gyventojų, bet tai statistika, kuri gali būti toli nuo tikrovės. Aš tokio scenarijaus neįsivaizduoju. O be to, juk dar yra ligos, karai, krizės, gali kas tik nori nutikti ir gali visai gyventojų nelikti. Viskas įmanoma“, – tv3.lt kalbėjo D. Burneika.
Jo manymu, jei mąstytume, kad ekonominė situacija ir toliau bus stabili, tai gyventojų mažėjiams nors ir egzistuos, jis nebus toks, kad pasiektų 1,8 mln. ribą.
Jo manymu, viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vakarų Europoje gyventojų skaičius auga yra imigracija. Kadangi gimstamumas kai kuriuose „žaliuojančiose“ šalyse dar mažesnis nei Lietuvoje, šalis į pliusą veda atvykėliai su savomis šeimomis.
„Prognozuoti sunku, bet labai tikėtina, kad didėjant trečiųjų šalių piliečių skaičiui pasipriešinimas imigracijai ar kultūrinei kaitai gali kilti. Mes tai jau matome. Gali būti, kad tos šalys imsis griežtos imigracijos politikos. Bet gali tada imigracija padidėti į šalis, kurios mažiau griežtos. Pavyzdžiui, į Lietuvą.
Bet bendra situacija išlieka: Europa buvo turtingesnė nei daugelis aplinkinių regionų ir noras atvykti į Europą bus didelis. Be to, tikėtina, kad Vakarų Europa dar bus turtingesnė kurį laiką, todėl lietuvių noras vykti ten nedings. Net iš turtingiausių kraštų žmonės išvažiuoja. Tai visokie scenarijai galimi“, – sako D. Burneika.
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas taipogi mano, kad tokia prognozė per daug supaprastinta ir gali labai prasilenkti nuo realios situacijos. Mat tokia prognoze daroma prielaida, kad šalyse niekas nesikeis: nei gimstamumas, nei emigracija ar imigracija.
„Tai jei išsilaikytų tos tendencijos, kurios buvo 5–10 metų laikotarpyje, dar šitame amžiuje apskritai neliktų lietuvių tautos, tai yra valstybės su gyventojais. Mes nesame pirmieji, kurie susiduria su didele emigracijos banga. Pavyzdžiui, Airija, kuri ir praėjusiame šimtmetyje net kelias bangas patyrė, bet matome, kad ta situacija nesitęsia visą laiką.
Pagrindinis veiksnys – ekonominis: kokie atlyginimai, koks nedarbas. Jei atlyginimai pakyla ir ekonomika ilgesnį laiką auga, emigracijos srautas sustoja ir gali netgi tapti teigiamu. Tai Lietuvos laukia panašus scenarijus. Mažiau nei 10 metų gali prireikti, jog pamatytume, kad atvykusių daugiau nei išvykusių“, – mano ekonomistas.
Jis primena, kad paskutiniais metais mūsų statistika apie emigraciją buvo iškreipta, kadangi jau seniau išvykę žmonės puolė susitvarkyti dokumentus, kad nereikėtų mokėti privalomosios sveikatos draudimo įmokų.
„Tai jau praeitais metais, emigracijos tempas traukėsi. Manau ši tendencija išsilaikys. Nes atlyginimai Lietuvoje sparčiais tempais auga, nedarbas žemas, turėjome rekordinį imigrantų skaičių pernai. Tendencija natūrali ir logiška. Atlyginimų skirtumas tarp Lietuvos ir Ukrainos yra 3–4 kartai, tai jau rimta priežastis. Tai vis labiau esame ir būsime patrauklia valstybe ir mūsiškiams imigruoti“, – komentuoja R. Grajauskas.
Išmokomis emigracijos nesustabdysi
Ekonomistas R. Grajauskas sako, kad emigracija – išvestinė problema, kylanti jau iš kitų problemų. Jai didžiausią įtaką daro ekonominė aplinka, atlyginimai. Dėl to ekonomistas mano, kad itin svarbu kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas, ruošti daugiau inžinerinės specialybės atstovų, gaminti brangesnius ir inovatyvesnius produktus. Įveikiant nelygybę, turėtų mažėti šešėlio mastai, kad būtų galima labiau paremti pensininkus, dirbančias jaunas šeimas, vaikus auginančias šeimas.
Tačiau D. Burneika pabrėžia, kad ilgalaikių sprendimų nėra ir valdžia apskritai turi labai ribotas galimybes pakeisti demografinę situaciją.
„Svarbiausia yra galimybė siekti karjeros ir auginti vaikus. Bet tie dalykai labai sunkiai apčiuopiami, kaip mada ar įprastas elgesio būdas. Valdžia šioje vietoje turi labai ribotas galimybes veikti ir skatinti gimdymą. Tokia politika dažnai brangi ir labai neefektyvi ,ypač kai per įvairias išmokas vykdoma.
Geriausiai padidinti gimdymą, iš kokių trečiųjų šalių prisiėmus imigrantų, kurie dar turi daug vaikų ir dar ta karta daug gimdys, bet po to vėlgi kiti pripras prie kitos kultūros ir nebegimdys“, – sako jis.
Sociologas iš vis įsitikinęs, kad didėjantis gyventojų skaičius dar nereikš kažkokios gėrovės. Pavyzdžiui, Latvijoje milijonu gyventojų yra mažiau, bet jiems nuo to ne blogiau.
„Svarbu ne kiek žmonių gyvena, o daug svarbiau kokie žmonės gyvena“, – sako D. Burneika.
