Prancūzui ūkio neperleido
„Nebegaliu daugiau šitiek vargti. Kai tokios pieno kainos, vienas kelias – bankrutuoti“, – su širdgėla apie parduodamą pieno ūkį kalbėjo Skuodo rajono ūkininkė, nepanorusi viešinti savo pavardės.
Nuo pat pirmųjų nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyvavimo metų ūkininkauti į tėviškę grįžusi skuodiškė kartu su šeima sunkiu darbu lipdė ūkio pamatus. Prieš keletą metų mirus vyrui, moteris tikėjosi, kad atlaikys ją užgriuvusią naštą ir išlaikys ūkį. Tačiau sumažintos pieno supirkimo kainos nepalieka tam vilčių.
Ūkininkė laiko apie 80 galvijų, dirba apie 150 ha žemės. Į ūkį investuota nemažai Europos Sąjungos paramos, supirkta visa reikalinga pašarų ir pieno gamybos technika bei įranga. „Neįmanoma pasisamdyti padorių darbininkų, vaikams tokios naštos užkrauti nenoriu, tad nusprendžiau ūkį parduoti“, – sakė moteris.
Skuodo rajone parduodamu ūkiu pirmiausia susidomėjo prancūzai, tačiau jie nenorėjo pirkti viso ūkio, o ūkininkė dalimis parduoti nesutiko. Dabar patogioje rajono vietoje esantį pieno ūkį nusižiūrėjo šeima iš Telšių. „Jauni žmonės norėtų ūkininkauti, bet negauna paskolos. Bankai duoda tik pusę reikiamos sumos. Pavyzdžiui, žemę įverino perpus pigiau, nei ji rinkoje kainuoja“, – pasakojo ūkio savininkė.
Pajuto palengvėjimą
Sielvartą dėl atsisakomų ūkių „Valstiečių laikraščiui“ išliejo ir daugiau pieno gamintojų, nenorėjusių viešinti savo pavardžių. Pensinio amžiaus rokiškietė jau susitaikė su tuo, kad kas dieną nereikia lakstyti aplink gyvulius: „Kai pernai iš ūkio buvo išvežta paskutinė karvė, pajutau palengvėjimą. Atrodė, kad ir dangus pragiedrėjo, ir akyse šviesiau pasidarė.
Aišku, iš pradžių, kai sūnus pernai pavasarį pasakė, kad užteks vargų, apėmė stresas, bet vėliau susitaikėme. Dvidešimt metų laikėme gyvulius, tad suprantama, kad nebuvo lengva atsisveikinti su savo karvutėmis.“
Rokiškio rajono ūkininkai pardavė tik gyvulius, o buvusias pievas išarė ir sėjo javus. „Gal sūnui bus lengviau. O mums su vyru užteks pensijų“, – vylėsi moteris. Ji sakė nesigailinti, kad išpardavė piendaves, tačiau kartėlis dėl neteisybės pieno rinkoje neslopsta: „Perdirbėjai iš mūsų tyčiojosi. Vanduo tapo brangesnis už pieną!
Jei neapsikentę paprašydavome didesnės kainos, po dienos kitos staiga pablogėdavo mūsų gaminamo pieno kokybė. Nė cento nemokėjo už tai, kad gaminome ekologišką pieną. Sakė, kad jiems tokio esą nereikia.“
Rokiškietė įsitikinusi, kad neteisybės būtų mažiau, jei Lietuvą valdytų kitokie politikai ir valdininkai. „Nenormalu, kai šalyje negali išgyventi sąžiningai dirbantys, savo šeimas išlaikyti siekiantys žmonės. Netoli taip nueisime. Bet mūsų valdžios sprandai per kieti, kad juos pasiektų paprastų gyventojų bėdojimai“, – karčių žodžių valdžiai negailėjo ilgus metus ūkininkavusi moteris.
Nusitaikė vokiečiai
Apie parduodamus gyvulius ir žemę prieš kelias savaites internete paskelbęs Kelmės rajono ūkininkas laukia pirkėjų ir svarsto, ar visai atsisakyti žemdirbystės, ar pasilikti auginti mėsinius galvijus. „Ar gali išgyventi, jei per metus du mėnesius pieną gaminti apsimoka, o kitus dešimt – ne?“ – klausė mesti pieno gamybą apsisprendęs kartu su tėvais ūkininkaujantis kelmiškis.
Netrukus jo fermoje ir žemėje gali šeimininkauti užsieniečiai. Vos patalpinus skelbimą internete, ūkininkui vienas po kito skambino vokiečiai. Jiems palyginti nedaug nuosavos žemės turinčio Kelmės rajono ūkininko ūkis būtų kaip bazė įsitvirtinti ir aplink supirkinėti daugiau ūkių, žemių. Domėjosi ir lietuviai, tik pasyviau.
„Labiau norėčiau parduoti savo šalies gyventojams, bet, jei vakariečiai pasiūlys priimtiną kainą, teks atiduoti jiems“, – atvirai kalbėjo vyras, pasiruošęs atsisakyti žemdirbystės ir pasinerti į kitą veiklą.
Pasitraukimo banga pakils rudenį?
Kelmės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Juozas Rimkus išreiškė nuogąstavimus, kad rudenį jų krašte, viename gausiausių pieno ūkių, gali gerokai sumažėti pieno gamintojų: „Daug kas sako, kad pašarų žiemai neberuoš ir rudenį tiesiai iš ganyklų išveš gyvulius. Pajamos už pieną tiek sumažėjo, kad nėra lėšų šienauti ir gaminti pašarus.“ Anot jo, pastaraisiais metais nuolat mažėja smulkių pieno gamintojų, tačiau nemažai ir stambesnių ūkininkų jau atsisakė pieno gamybos ir spėjo persiorientuoti į mėsinę galvijininkystę ar augalininkystę.
Savininkai tampa ūkvedžiais
Pernai naujų kaimynų sulaukė Plungės rajone vaikams ūkį patikėjęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vadovas Andriejus Stančikas. Kaimynystėje ūkininkavusius pienininkystės novatorius Kesminus, kurie pirmieji Lietuvoje savo ūkyje įdiegė melžimo robotus, pakeitė kiti savininkai.
„Šalia ūkininkauja danas, norvegas, nedaug trūko, kad būtų įsikūręs ir švedas, kuris dairėsi į modernų kaimynų pieno ūkį. Bet jį nupirko lietuviai“, – pasakojo žemaitis.
ŽŪR vadovas pabrėžė, kad užsieniečiai nusitaikė ne tik į pieno ūkius. Jie medžioja modernius tiek gyvulininkystės, tiek augalininkystės ūkius, kur sukomplektuota šiuolaikiška technika, yra patrauklių žemės masyvų, gerų pastatų.
„Mūsų kolegos iš Vakarų, gaunantys didesnes išmokas ir daugiau pajamų, sėkmingai įsigyja gerus lietuvių ūkius. Mūsų ūkininkai savo ūkiuose tampa ūkvedžiais. Tokia tendencija ateityje gali tapti dar reikšmingesnė.
Jei mažų supirkimo kainų ir kitokių nepalankių aplinkybių spaudžiami mūsų žemdirbiai negalės išlaikyti didelėmis pastangomis sukurtų ūkių, pasekmės gali būti prastos. To kol kas niekas neįvertina ir apie tai nekalba“, – perspėjo A.Stančikas.
Žemdirbių savivaldos organizacijas vienijančių rūmų vadovas aiškino, kad jis nėra nusiteikęs prieš užsieniečius, kuriuos likimas atvedė į Lietuvos žemės ūkį. „Pažįstu prancūzus, iš kurių vienas ūkininkauja Plungės rajone, kitas – Rietavo savivaldybėje.
Vienas augina mėsinius galvijus, kitas verčiasi augalininkyste. Jie vedė mūsų tautietes ir įklimpo į žemės ūkį. Tai gražios gyvenimo istorijos. Jei kitų šalių gyventojai kuriasi mūsų krašte, čia moka mokesčius ir yra suinteresuoti dėl mūsų valstybės gerovės, reikia tik pasidžiaugti. Kitaip reikėtų vertinti tokius atvejus, kai norima pasidaryti „biznį“, pasinaudojant mūsų turtu ir dirbančiais žmonėmis“, – samprotavo A.Stančikas.
Kokia senų ūkininkų ūkių ateitis?
Akivaizdu, kad ŽŪR pirmininko nuogąstavimai – ne iš piršto laužti. Visuomeninių organizacijų lyderiai, mokslininkai ir kiti Lietuvos kaimui neabejingi žmonės vis dažniau kelia klausimą, kam ūkius paliks senėjanti mūsų šalies ūkininkija?
A.Stančikas įsitikinęs, kad jei valstybė nebus apdairi ir neįžvelgs šios problemos pasekmių, ūkiai gali atsidurti svetimtaučių rankose, o Lietuvos kaimo jaunimas ir toliau važiuos laimės ieškoti į kitus kraštus. Žemės ūkyje, ypač gyvulininkystėje, darbas nelengvas, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos nestabilios, mūsų šalyje neišplėtota kooperacija. Todėl jaunimas, užuot kūręsis kaimuose, skuba svetur ieškoti lengvesnės duonos. Ar ten randa, nežinia.
„Vieni nenori ūkininkauti, o kiti neturi galimybių. Nėra pakankamai žemės, ji brangsta, o galimybės gauti kreditą menkos. Yra išsimokslinusių jaunuolių, kurie norėtų kurtis kaime, bet tą padaryti tuščioje vietoje vis sunkiau“, – kalbėjo ŽŪR vadovas, įsitikinęs, kad jaunimui turėtų padėti valstybė.
Anot jo, apie senėjančią ūkininkiją, kuriai reikia pamainos, įvairiuose žemdirbių susibūrimuose užsimenama vis dažniau. „Reikėtų valstybiškai žiūrėti ir ieškoti galimybių, kaip paskatinti jaunus žmones nenutolti nuo kaimo. Galbūt reikėtų sukurti ilgalaikę valstybės paramos programą ir padėti mūsų jaunimui išpirkti ūkininkauti jau nebeišgalinčių garbingo amžiaus ūkininkų ūkius“, – samprotavo A.Stančikas.
