Lietuvos turtuoliai: išskirtiniai gaminiai nutiesė kelią link didžiulių turtų

Dažnai svarstoma, kad tradicinė gamyba liks užmarštyje, kelią skinsis aukštoji technologinė pramonė. Tačiau turtingiausiųjų gamintojų dešimtukas įrodo, kad tereikia verslo neapleisti, investuoti į technologinį atsinaujinimą ir jis toliau išliks konkurencingas.

Tai patvirtina ir Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) direktorius Gintaras Vilda teigdamas, kad tiek inžinerinės, tiek kitos įmonės stengiasi investuoti į technologijas.

„Tikrai žengiama koja kojon su technologijomis. Kiek žinau apie „SBA“, „Freda“, „Nemuno banga“ ir pan., nors nėra asociacijos narės, bet iš bendrų renginių ir pristatomų dalykų matosi, kad fokusuojasi į technologijų skiepijimą. Pavyzdžiui, „Lietpak“ yra inžinerinės pramonės įmonė ir tikrai labai stipriai auganti ir ten technologinių proveržių poveikis tikrai yra“, – sako jis.

Analitikai įvertindami milijonierių turtus be įprastinės informacijos iš Registrų centro, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų finansinių įmonių ataskaitų bei asmenų pajamų ir turto deklaracijų, kitų žiniasklaidos priemonių publikacijų, šiais metais įvertino ir įmonių veiklos istoriją ilgesniu periodu. Suskaičiuota, kiek dividendų buvo išmokėta akcininkams ir kur šis privatus kapitalas papildomai investuotas.

10. Remigijus Milašius, 46 mln. eurų, „IDW metalas ir mediena“, IDW

Ne tik žinomas verslininkas, bet ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) prezidentas. Turtus jam atnešė manekenų gamybos įmonė „IDW metalas ir mediena“.

Įmonė gamina ne tik manekenus, bet ir baldus tarptautiniams prekės ženklams. Apie įmonės veiklą šiuo metu R. Milašius nelinkęs komentuoti, nes teigia, kad atlieka tik akcininko ir konsultanto vaidmenį.

Visgi manekenų įmonė žinoma savo plačiu eksportu, daugiau nei 90 proc. produkcijos keliauja įvairiausiems prekiniams ženklams į skirtingus pasaulio vietas. Pavyzdžiui, net garsieji mados namai „Louis Vuitton“ patys susirado ir pasiprašė lietuvių darbų.

„Kitos kompanijos samdo atskiras įmones, tad ilgiau užtrunka gamybos procesas: dažniausiai dizainas kuriamas Europoje, o gaminama Kinijoje. Be to, mūsų medžiaga ekologiška, dirbame kruopščiai, o garsiems prekių ženklams kolekcijas kuriame kartu su jų dizaineriais“, – „Veidui“ pasakojo R.Milašius.

Verslininkui priklauso ir prašmatnus poilsio kompleksas bei viešbutis „IDW Esperanza Resort“.

9. Audrius Menkevičius, 47 mln. eurų,  „Amalva“

Verslininkas valdo vieną didžiausių vėdinimo sistemas ir vėdinimo įrenginius gaminančių įmonių Baltijos šalyse. Tačiau kadaise A. Menkevičiui priklausė ne tik ši įmonė.

Skyrybos su verslo partneriu Vytautu Šniukšta neapsiėjo be pykčių.

Kadaise broliai A. ir S. Menkevičiai kartu su V. Šniukšta dirbdami „Yglėje“ projektavo namus, įrenginėjo inžinerines sistemas net tokiems pastatams kaip „Stiklių“ viešbutis.

Įmonė auga, tad ir sunkumų akcininkams dėl nepasidalinto turto kilo vis daugiau. Dalinantis įmones broliams atiteko „Amalva“, kitaip žinoma – „Komfovent“, o V. Šniukšta visiškai perėmė „Yglės“ vairą į savo rankas.

8. Sigitas Paulauskas, 62 mln. eurų, „Vakarų medienos grupė“

Dar 2006 metais verslininkas buvo 13 turtingiausiųjų sąraše, o šiemet – 52. „Vakarų medienos“ grupės akcininkas žiniasklaidai yra sakęs, kad turtingas tapo ne per vieną dieną ir turėtų būti vertinamas ne pinigais, bet kompetencija.

Verslininkas žinomas kaip itin atsakinga asmenybė, nes jaučia, jog nuo priklauso daugybė žmonių.

„Verslas man yra tarsi hobis – kūryba, pramoninė improvizacija. Vieniems reikia įkopti į Everestą, kitiems – kuo giliau panerti, na, o aš investuoju pinigus, ir nebūtinai savo. O tai, kas yra azartas, nebūtinai yra sveikata“, – žurnalui „Veidas“ yra sakęs S. Paulauskas.

Nors verslininkas viešumoje nešmėžuoja ir prabangiu gyvenimu nesiskiria, kaltinimų dėl savo verslo vis tiek yra sulaukęs. Mat VMG gamina ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje ir Ukrainoje. Dėl to buvo teigta, kad verslininkas išveža investicijas iš Lietuvos.

To pats S. Paulauskas ir neslepia. Tačiau tai, kad investuoja, kur palankios sąlygos dar neparodo, kuria kryptimi juda įmonė. Kadangi glaudžiai bendradarbiaujama su „Ikea“, būtent šis koncernas tampa pavyzdžiu.

VMG įmonėse dirba daugiau nei 3500 darbuotojų, eksportuojama į Europos ir Azijos šalis, JAV bei Australiją.

7. Vytautas Rinkevičius, 64 mln. eurų,  „Ryterna“

Verslininkas yra prisipažinęs, kad niekuomet nedirbo samdomo darbo, tačiau užsiėmė kūrybine veikla – kūrė papuošalus.

Žurnalui „Veidas“ verslininkas teigė, jog būtent savarankiškas darbas suteikė pasitikėjimo imtis naujos veiklos. Taip kartu su nepriklausomybe į verslą žengė ir V. Rinkevičius įkūręs duris ir vartus gaminančią įmonę „Ryterna“.

Idėją jam pakišo amerikietiški filmai. Nors Vakaruose automatiškai pakylantys garažo vartau nebuvo naujovė, Lietuvoje šia veikla dar niekas neužsiėmė.

Verslininkas nelinkęs puikuotis sėkme, tačiau nuosekliai dirba palaikydamas įmonės sėkmę.

6. Andrius Kiznis, 64 mln. eurų, „Lietpak“

Verslininko Prano Kiznio sūnus Andrius po truputį perima šeimos verslą, tačiau visiškai neduoda interviu žiniasklaidai. Pati įmonė „Lietpak“ taip pat slapukauja ir daug informacijos apie jos sėkmes ar nesėkmes nerasi.

Tiesa, spaudoje galima rasti informacijos, jog bendrovei vienu metu buvo teikiama išskirtinė valdžios globa, gaunama labai daug ES paramos. 

5. Juozas Magelinskas, 67 mln. eurų, „Megrame“, „Vilma“

Ne vieną apdovanojimą pelnęs verslininkas karjerą pradėjo įvairiose statybinėse organizacijose, kol 1992 m. ėmėsi savo verslo – „Megrame“. Visgi vyras žiniasklaidos dėmesio vengia. Susisiekus su jo kolega Juru Šiaučiūnu informacijos tv3.lt portalui daug gauti nepavyko. Tiek, kad verslas sekasi gerai, bet nei įmonė, nei pats verslininkas nemėgsta reklamuotis.

„Megrame“ – viena didžiausių langų, durų, vitrinų, žiemos sodų, konstrukcijų iš plastiko, medžio ir aliuminio gamybos bendrovių Lietuvoje.

4. Rimas Varanauskas, 70 mln. eurų, „Freda“

Teigiama, kad AB „Freda“ – seniausia baldų pramonės įmonė Lietuvoje, savo veiklą pradėjusi kaip lentpjūvė 1880 metais.

Tačiau į šios įmonės gyvenimą R. Varanauskas įžengė 2001 m., kai šią įmonę įsigijo UAB „Baltijos baldų grupė“. Visgi koncerno steigėjų ir verslo partnerių Rimo Varanausko ir Kęstučio Linkaus laukė skyrybos. „Baltijos baldų grupę“ verslininkai sukūrė palikę SBA koncerną. Įmonės tikslas buvo įsigyti baldų pramonės įmones. Taip įsigyta „Freda“. Tačiau 2011 m. verslininkai apsuko skirtingais keliais. K. Linkus tapo BBG akcininku, o R. Varanauskas „Fredos“.

Įmonė šiuo metu dirba Švedijos prekybos įmonei „Ikea“. „Fredoje“ šiuo metu dirba virš 550 darbuotojų.

3. Jonas Tučinskas, 70 mln. eurų, „Nemuno banga“, „Dzūkijos šilas“

Itin paslaptingas verslininkas, apie kurio gyvenimą sunku rasti net menkiausią detalę. Viešumoje jis itin retai matomas bei vengia bendrauti su žiniasklaida.

J. Tučinskui priklauso bendrovė „Nemuno banga“, kuri užsiima cigarečių filtrų gamyba. Įmonė įkurta 1993 metais, eksportuoja pasauliniu mastu. Joje dirba 357 darbuotojai.

2. Pranas Kiznis, 96 mln. eurų,  „Lietpak“

Itin užimtas verslininkas, „Lietpak“ įkūrėjas. Pokalbio su šiuo žmogumi gali tekti laukti daugiau nei mėnesį. Pakavimo medžiagų gamyba iš polimerinių plėvelių užsiimanti įmonė įkurtą 1991 m. Šiandien ji eksportuoja produkciją į 20 pasaulio šalių. 

Verslininkas yra sakęs, kad įmonėje darbuotojai yra užsauginami, nes profesinių mokyklų pagalbos – nesitikima.

P. Kiznis yra dalijęsis Baltijos kelio atsiminimais, kurie, anot jo, visad išliks atminty.

„Galvoje sukosi mintys ar tikrai ateina ta diena, kurios sulaukti buvo mažai vilties. Ypač man, P. Kizniui, netekusiam keturių brolių, toliau tremtis, negana to, dar 10 metų katorgos Vorkutoje. Tada man atrodė, kad einam į naująjį pasaulį... Tikrai buvo nenusakomas džiaugsmas. Susikibus rankomis vieni stovėjo ramiai, kiti šaukė valio ir buvo nemažai verkiančių. Pasibaigus susikibimo laikui dar ilgokai žmonės stovėjo besidalydami įspūdžiais“, – rašoma publikacijoje.

1. Arūnas Martinkevičius, 135 mln. eurų, SBA koncernas

Kūrybingasis Arūnas Martinkevičius apie savo verslo pradžią nelinkęs pasakoti. Kaip ir apie patį save. Vieno interviu metu išryškėjusios verslininko asmeninės savybės byloja apie jo kuklumą – nemato prasmės pirkti lėktuvus ar jachtas, geriau keliauja, buriuoja.

Apie koncerno SBA pradžią žinoma, kad idėja apie baldus atkeliavo išardžius suomišką baldų komplektą, kuris tapo lietuviškos produkcijos prototipu.

Itin verslą puoselėjantis A. Martinkevičius žiniasklaidoje yra sakęs, kad visais laikais žmonėms reikėjo tiek baldų, tiek drabužių, dėl to aukštosios technologijos nepakeis tradicinės gamybos.

Valdomas koncernas užsiima baldų gamyba ir prekyba, trikotažo ir tekstilės gaminiais, nekilnojamojo turto nuoma, didmenine prekyba naftos produktai. Apie 80 proc. pagaminamų baldų tiekiamai tarptautinei Švedijos kompanijai „IKEA“.

Pagrindinis iššūkis įmonėms – emigracija

LINPRA direktorius Gintaras Vilda komentuodamas tradicinės pramonės pastangas diegti naujausias technologijas nepamiršta paminėti, kad šiuo metu laukia daug didesni iššūkiai.

„Eksportuojančios įmonės yra su didelėmis apyvartomis, bet mažais pelnais, nes reikia pasiūlyt konkurencingą kainą. Be to, samdoma tikrai ne pigiausia darbo jėga.

Tačiau Lietuvai reikia sustabdyti žmonių išvažiavimą, nes būsime nekonkurencingi eksporte ir nepritrauksime investicijų. Jei kasmet po 40 tūkst .žmonių nukraujuosime, tai už penkių metų nereiks toli žiūrėti, mums bus labai liūdna. Reiškia norėdami sustabdyti šitą dalyką, iš tiesų turime sutvarkyti efektyvumą ir sutelkti visais įmanomais būdais, kad galėtume nesustabdyti, o tik padidinti eksportą“, – sako G. Vilda.

Būtent eksportas ir yra varomoji įmonių jėga, leidžianti akcininkams mėgautis turtais. Vien emigracijos stabdymo ir kvalifikuotos darbo jėgos taip pat nepakas, reikia investuoti į technologijas, kad didėtų fabrikų darbo našumas.

„Tradicinė pramonė labai aktyviai bendradarbiauja su aukštųjų technologijų pramone. Mūsų asociacija labai glaudžiai bendradarbiauja su kolegomis iš „Infobalt“ ir stipriai traukiame į savo pramonę. Globalioje Europoje – didžiuliai pokyčiai pramonėje. Tie pokyčiai iš vienos pusės padeda didinti Europos konkurencingumą su ta Azijos šalimis, kur ir pragyvenimo lygis kyla ir technologinė parengtis didelė.

Mums Europoje reikia galvoti kokiu būdu įgysime konkurencinį pranašumą. Vienas iš tokių įgijimo būdų yra pramonės skaitmeniniams“, – sako G. Vilda.

Pašnekovas pasakoja, kad Europa jau nuo 2005 metų žvalgėsi ką daryti su savo konkurencingumu. Ir per 2007–2013 metų laikotarpį Europoje pradėtas itin didelis proveržis tradicinėje gamyboje.

„Mūsų mašinos, tos vadinamosios staklės, po truputį tampa skaitmenizuotos, atsiranda daugybė daviklių, duomenų surinkimų, kurie leidžia fabriką padaryti našų. Per tą laikotarpį tikrai didelio našumo mašinos išvystytos, sukurta gamybos valdymo sistemos, prieinama ir mūsų rinkai. Europos Komisija dabar sprendžia, kaip tą technologijų proveržį pastūmėti į tradicinės pramonės įmones. Ir visas, nes kol kas tik didžiausios gali tai daryti“, – sako G. Vilda.

Jis pamini, kad iki skaitmeninimo bangos lietuviškos gamybos įmonės daug investavo į logistiką, e–bankus ir panašias elektronines sistemas, bet apie technologijų vystymą buvo pamiršę.

Jis pastebi, kad ne tik didžiosios įmonės stengiasi palaikyti savo pozicijas. Ant kulnų lipa ir ne tokios žinomos, tačiau kompanijos sugebėjusios per porą metų padaryti didelius proveržius investuodamos į aukštąsias technologijas. Pavyzdžiui, „Terekas“, „Elinta“, „Edilis“, „Baltik vairas“.