Vismantas Žuklevičius
Pastaruoju metu Lietuvos mėsos ir pieno perdirbėjai susiduria su keliomis problemomis: kur realizuoti Rusijos rinkai skirtą produkciją ir ką daryti su ta, kuri buvo grąžinta? Valdžiai suka galvą, kaip Lietuvos maisto gamintojus gelbėti nuo Rusijos embargo, o ūkininkai skundžiasi, kad labiausiai nuo Rusijos sankcijų jie nukentės. Rusijai paskelbus embargą, perdirbėjai gana operatyviai gerokai sumažino pieno ir galvijų supirkimo kainas. Šalies ūkininkams kelia nerimą ir plintantis afrikinis kiaulių maras (AKM) – ne vienas jau mąsto, kaip iš pienininkystės ir kiaulininkystės persiorientuoti į kitas ūkio šakas arba netgi visai atsisakyti ūkininkavimo. Antradienio popietę į naujienų agentūros ELTA konferencijų salę rinkosi ūkininkų, pieno ir mėsos gamintojų atstovai. Susitikime buvo diskutuota apie galimus nuostolius, kuriuos šalis patirs dėl Rusijos sankcijų pieno ir mėsos produktų importui ir dėl afrikinio kiaulių maro.
Būtina skatinti vidaus vartojimą
Andriejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas
Situacija išties sudėtinga. Lietuva ir anksčiau, eksportuodama prekes į Rusiją, patirdavo įvairių sankcijų. Dabar draudimas importuoti produktus į Rusiją jau aktualus ne tik Lietuvai, bet ir visai ES, taip pat JAV ir kitoms Vakarų pasaulio šalims, tad mūsų šalies perdirbėjams ir augintojams rinkas bus labai sudėtinga rasti naujų rinkų. Mūsų produktai Rusijos vartotojams labai gerai žinomi ir itin gerai jų vertinami, tačiau net ir labai kokybiškus pieno produktus parduoti Vakarų rinkoje bus labai sudėtinga, nes vokiečiai ar prancūzai jų paprasčiausiai nepažįsta ir nepirks. Ten kitos ir vartojimo tradicijos – prie tam tikro produkto labiau prisirišama, sunkiai savo vietą randa naujos tos pačios rūšies prekės.
Pieninės, kurios gamino greitai gendančius produktus Rusijos rinkai, turėtų perorientuoti gamybą į sandėliuoti tinkančius produktus, tokius kaip sūriai, riebaus ir nugriebto pieno milteliai ar sviestas. Sunkumų lietuviškai produkcijai kils ir dėl agresyvesnės konkurencijos iš kitų ES šalių – prie Rusijos sienos sustoję vilkikai su ispaniški produktais negrįš į kilmės šalį, o pateks į Baltijos šalių rinkas. Jiems bus geriau parduoti produktus Lietuvoje, kad ir už pusę kainos, nei transportuoti juos atgal. Tai dempinguos kainas, užsienietiški produktai taps patrauklesni nei mūsų gamintojų.
Būtina skatinti vidaus vartojimą. Lietuvos gyventojai, norėdami padėti šalies ūkininkams ir perdirbėjams išlaikyti darbo vietas, turėtų pirmenybę teikti tik lietuviškiems produktams. Tam, kad tai būtų paskatinta, reikia tartis su prekybos tinklais, kad jų marža, antkainis būtų minimalūs, taip pat, be abejo, turi prisidėti valstybė, mažindama pridėtinės vertės mokestį (PVM). Lietuvos gamintojai prašo, kad PVM tarifas būtų sumažintas iki 5 proc., kaip yra Lenkijoje. Tuomet lietuviai daugiau pirks savo žemėje pagamintų produktų, o ne masiškai pildys kaimyninės Lenkijos prekybininkų kišenes.
Pasigendu kompensavimo ir dėl AKM nuostolius patiriančiam kiaulininkystės verslui. Radus AKM židinį, penkeriems metams privaloma uždaryti fermą, vadinasi, prarandi verslą. ES turi skirti lėšų. Kompensavimo verslui mechanizmas būtų kaipmat sukurtas, jeigu, pavyzdžiui, AKM būtų nustatyta Vokietijoje. O į mus šiandien Europa žiūri pro pirštus, apsiriboja konferencijomis, reglamentais, teoriniais dalykais. Kaip bebūtų, AKM židiniai fiksuojami Lenkijoje, tad tik laiko klausima, kada maras atslinks į Vokietiją, o tada pažiūrėsime, ar į šią baisią ligą, žlugdančią visą kiaulininkystės sektorių ir toliau bus žiūrima pro pirštus.
Pienas nesandėliuojamas
Jūratė Dovydėnienė, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos valdybos pirmininkė
Pieną perdirbėjams tiekiantys ūkininkai pokyčius dėl Rusijos embargo pajuto pirmieji. Viena įmonė netgi nutraukė sutartis su pienininkais viduryje mėnesio. Tai iš tikrųjų sukėlė šoką kooperatyvų vadovams. Rinkoje atsirado pieno, kurio niekas neperka. Valdžios sprendimas imtis veiksmų po savaitės pienininkų neguodžia: pieną reikia supirkti tą pačią dieną, kai jis surenkamas – jo negalima sandėliuoti, laukti, kol atsiras kitas pirkėjas. Tai greitai gendantis produktas, todėl daugiausiai rūpesčių šiuo metu dėl Rusijos sankcijų kyla būtent pieno gamintojams. Sutartis su keliais kooperatyvais nutraukė „Pieno žvaigždės“.
Pieno perdirbėjas kooperatyvo atstovams teigė, kad pasilieka tik tiesiogines sutartis turinčius ūkininkus, kurie pieną į perdirbimo cechus pristato patys. Tikiuosi, kad Vyriausybės pažadai dėl intervencinių pirkimų ir kitų priemonių, padės stabilizuoti padėtį perdirbimo įmonėse, o ūkininkai galės šiek tiek nusiraminti. Kai kurios pieno perdirbimo įmonės atgaline data (nuo rugpjūčio 1 d.) sumažino pieno supirkimo kainą. Kai kaina nukrinta daugiau nei 30 proc., kyla didžiulė baimė, o kas bus kitą mėnesį. Vis dėlto girdime optimizmo gaidelę. Jei Žemės ūkio ministerijai pavyks įgyvendinti nors pusę, kiek pažadėta, tai nebus pats blogiausias scenarijus pieno gamintojams ir perdirbėjams.
Ūkininkai pasmerkti
Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas
Pieno perdirbėjai apsukrūs, žiūri tik savos kišenės, o į paprastą Lietuvos ūkininką jiems nusispjauti! Kai šalies ūkininkams dar anksčiau buvo sumažinta pieno supirkimo kaina, pieno perdirbėjai už senas kainas apie 1 tūkst. t jo kasdien atsiveždavo iš Latvijos ir Estijos. Perdirbėjai niekada nebankrutuos, jie žino, ką daryti. Jie niekada su ūkininkais nesitarė, nes Lietuvoje yra oligopolinė sistema: jų – penki, mūsų (ūkininkų – red. past.) 176 tūkst. Ūkininkai nenori žemiau savikainos parduoti pieno supirkėjams. „Pieno žvaigždžių“ mokami 50 centų ar dar mažiau už pieno kilogramą netenkina ūkininkų, nes mažesnių ūkių vieno kilogramo pieno savikaina – 80–90 ct.
Didesni pieno gamintojai neišvengiamai patirs nuostolių, mat jie negalės taip greitai atsisakyti gyvulių, kaip smulkieji. Vien kiek pašarai kainuoja! Sojos – 2 tūkst. litų, rapsai – 1 tūkst. Lt už toną. Ne vienas bėga nuo „Pieno žvaigždžių“ ir išeities ieško Marijampolėje („Marijampolės pieno konservai“ gamina daug ilgo galiojimo produktų, tad bendrovė Rusijos sankcijos yra atsparesnė – red. past.). Krintant kainai, pieno gamintojai bus priversti taupyti – duos karvėms mažiau pašarų, vadinasi, prastės pieno kokybė. Visi nuostoliai, kaip ir sakiau, slėgs paprastus ūkininkus pieno gamintojus, o pieno perdirbėjai ir juolab prekybininkai, kuriais taip rūpinasi valdžia, jokių nuostolių nepajus, o netgi gali ir uždirbti daugiau, jei šioje sudėtingoje situacijoje žais nesąžiningai.
Padėtų ritualinių skerdimų įteisinimas
Darius Dzekčiorius, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius
Ūkininkai seniai jautė dviprasmišką situaciją – nepavykdavo nustatyti jautienos supirkimo kainos vidaus rinkoje. Dėl Rusijos sankcijų tiesiogiai nukentėti neturėtume, nes į didžiąją kaimynę jautienos neeksportavome. Čia labiau nukentės dirbantieji pieno sektoriuje. Apmaudu, kad vietos perdirbėjai mažina pieno supirkimo kainą, neieško kitų išeičių. Mėsinių galvijų augintojams itin padėtų ritualinių skerdimų įteisinimas, kuris atvertų musulmoniškų šalių ir Izraelio rinkas. Taip pat aktyviau galėtų dirbti užsienyje esantys ekonomikos atašė. Visoje Rusijos Leningrado srityje dirba vos vienas Lietuvos atstovas, o vokiečių – keli šimtai, suomių – iki šimto. Ką tas vienas lietuvis ten gali gero nuveikti, kai ant jo pečių užkrauta ne tik mėsos, pieno, kitų maisto produktų naujų rinkų paieška Rusijoje, jam dar tenka ieškoti rinkų ir medienos gamintojams, baldininkams, daugybės kitų pramonės šakų gamintojams? Kol kas negauname jokios informacijos iš atašė apie potencialias rinkas.
Milijoniniai nuostoliai
Algis Baravykas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius
Kiaulių augintojų nuostoliai dėl AKM šiandien gali sudaryti apie 30 mln. litų. Jau užfiksuotas 81 AKM židinys Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Pernai nuo birželio atliekamai prevencijai išleista apie 3 mln. litų, sausio mėnesio ligos protrūkiui tarp šernų – 19 mln. litų ir pastaruoju atveju – 10 mln. litų. Bendra suma – apie 25 mln. litų tiesioginių nuostolių. Patiriami nuostoliai ir dėl kainų kritimo. Per metus paskerdžiama apie milijoną kiaulių, per mėnesį – apie 100 tūkst. Skaičiuojama, kad per metus kiaulė vidutiniškai atpigo 50 litų. 5 mln. litų per mėnesį yra bendras kiaulininkystės sektoriaus nuostolis. Na, dabar kaina nukrito, kiek tai tęsis – matysime.
Kai kurie kiaulių augintojai traukiasi iš šio verslo. Iš valdžios institucijų pasigendama intensyvesnės AKM prevencijos, šernų populiacijos reguliavimo plano. Taip pat kalbama apie bendrus visiems biosaugos reikalavimus, neatmetama apsauginės tvoros su Baltarusija statymo galimybė, nors tokia tvora – sudėtingas politinis žingsnis. Apmaudu, kad atsisakoma apdrausti kiaulių fermas. Neapdraudus fermų, bankai ūkininkams nelinkę duoti paskolų.
Kiaulių augintojai taip pat žada kreiptis į Europos Komisiją (EK) dėl teisės aktų, reguliuojančių AKM židinių likvidavimą, tobulinimo. Neteisinga, kai ūkininkas ar įmonė, nors laikosi visų saugos reikalavimų 100 proc., jeigu papuola į maro zoną, visa jų veikla stabdoma, jiems nepriklauso jokia kompensacija, jie tampa absoliučiai beteisiais. Neprofesionalus ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbas. Trūkstant techninės įrangos kritusioms kiaulėms ar šernams utilizuoti, tarnybos specialistai gyvulius tiesiog užkasa, nors jie privalo būti sudeginti. Kas garantuos, kad po kelerių metų, pavyzdžiui, tiesiant elektros kabelį, nebus atkastos tos užsikrėtusios kiaulės ir maro židinys vėl neatsinaujins?
