Vladimiro Putino populiarumas Rusijoje yra paremtas melagingais pasakojimais, esą šis išgelbėjo šalies ekonomiką, atkūrė Rusijos savigarbą pasaulinėje arenoje, tačiau realybė – kitokia. Rusija tapo tarptautine atstumtąja, atskirta nuo pasaulinių rinkų, technologijos ir kapitalo. Į užsienį keliaujantys rusai kontrolės punktuose savo pasų neberodo besididžiuodami, o Rusijos energetikos milžinės „Rosneft“ ir „Gazprom“ iš tiesų yra patyrusios klaikų nuosmukį. Taip teigia Hoover instituto bendradarbis Paulas Roderickas Gregory.
Straipsnyje „Už blogą valdymą V. Putiną reikėtų atleisti iš UAB „Rusija“ generalinio direktoriaus pareigų“, P. R. Gregory rašo, kad savo populiarumą V. Putinas palaiko dviem klaidingais pasakojimais. Pirmasis – tai, kad V. Putinas išgelbėjo Rusijos ekonomiką nuo Boriso Jecino vadovavimo laikais sukelto chaoso. Jei ne V. Putinas, pensijos ir atlyginimai vis dar nebūtų mokami, o ekonomikos žlugimas tęstųsi.
Antrasis melagingas pasakojimas yra apie tai, kad V. Putinas atkūrė Rusijos savigarbą pasaulinėje arenoje. Rusai vėl gali vaikščioti pakeltomis galvomis ir nesijauti pažeminti po Sovietų Sąjungos ir Rusijos imperijos žlugimo.
Dedikacija V. Putinui interneto svetainėje „Rusijos iškilimas“ (angl. The Rise of Russia) atspindi standartinį V. Putino naratyvą: „Ponas Putinas atkūrė Rusijos didybę ir sustiprino jos galią. Ekonomika ne tik atgavo visa, ką prarado praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį... Ponas Putinas atkūrė šalies autoritetą... Rusija stabili, pragyvenimo lygis joje kyla. Rusijos ir vėl bijoma, Rusija ir vėl gerbiama užsienyje. Nėra keista, kad V. Putinas toks populiarus tarp rusų, kurie į ateitį žiūri su didesniu optimizmu ir pasitikėjimu, nei kada nors per praėjusius du dešimtmečius.“
Tik keli balsai tyruose ginčijo šį herojinį pasakojimą, masėms demonstruodami priešingų faktų įrodymus. Net kai kurie pagrindiniai amerikiečių analitikai atrodo įtikėję „Putinas išgelbėjo Rusiją“ legenda. Tačiau tikrieji faktai rodo ką kita.
Visų pirma, Rusijos atsigavimas prasidėjo dar prieš V. Putinui tampant išrinktuoju Rusijos caru. Nuo to laiko, kai V. Putinas paėmė galią į savo rankas, Rusijos ekonomikos augimas buvo lėtesnis už dviejų trečdalių posovietinių šalių atsigavimo tempus.
Antra, Rusijos energetikos, mineralų, bankininkystės sektorių renacionalizacija sunaikino šimtus milijardų dolerių rinkos vertės. Negebėjimas valdyti valstybės, gyvenančios iš kuro pardavimų kitoms šalims, privertė stagnuoti Rusijos energetikos gamybą, kai Šiaurės Amerikoje prasidėjo naftos išgavimo iš dervingo smėlyno revoliucija.
Trečia, V. Putinas nusprendė negirdėti proto balso ir pasikliauti šarlatanų teiginiais, esą autarkija ir izoliacija yra naudinga Rusijai. Josifas Stalinas savo laiku kliovėsi Trofimo Lysenko pseudomokslu ir sužlugdė žemės ūkį. V. Putinas iš savo patarėjo Sergejaus Glazjevo pseudoekonomikos mokosi, kaip, atsiribojus nuo kitų valstybių, nusilpninti šalies ekonomiką.
Ketvirta, V. Putino nesėkmė Ukrainoje Rusiją pavertė tarptautine atstumtąja, atskirta nuo pasaulinių rinkų, technologijos ir kapitalo. Į užsienį keliaujantys rusai kontrolės punktuose neberodo savo pasų su pasididžiavimu. Rusijos muzikos žvaigždės nušvilpiamos tarptautiniuose konkursuose, Rusijos ambasados yra nuolat apsuptos protestuotojų. Tarptautiniai teismai priima svarius nuosprendžius Rusijos atžvilgiu, netgi Jungtinės Tautos viešai pasmerkia Krymo aneksiją.
Tikintys V. Putino ekonominiu stebuklu turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuo V. Putino atėjimo į valdžią iki pasaulinės ekonominės krizės 2008-aisiais Rusijos ekonomikos augimas buvo vienas žemiausių tarp buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. 2008–2013 metais Rusijos ekonomikos augimas buvo mažesnis nei vidutinis, o 2014-aisiais ir galbūt 2015-aisiais Rusijos ekonomika neaugs arba patirs nuosmukį. Nuo V. Putino invazijos nukentėjusios Ukraina ir Gruzija Rusiją pralenkė. Panašu, kad be Rusijos įsikišimo joms sekasi.
Jei V. Putinas yra ta herojiška priežastis, dėl kurios po 1998-ųjų krizės atsigavo Rusija, tuomet kiekviena iš kitų 11-os posovietinių šalių, kurios atsigavo tuo pat metu, turėjo turėti savo Putiną.
Jei atsigavimo priežastis nėra V. Putinas, tai kas tuomet lėmė Rusijos ekonomikos kilimą po 1998-ųjų? Mokslininkai teigia, kad atsigavimą lėmė infliacijos suvaldymas, minimalus rinkos ekonomikai reikalingų institutų sukūrimas bei valiutos devalvacija 1998-ųjų Rusijos ekonominės krizės metu. Šie augimo pamatai jau stovėjo dar prieš V. Putinui ateinant į valdžią. Jie egzistavo ir kitose posovietinėse šalyse, kurių atsigavimas prasidėjo tuo pat metu.
Be to, V. Putino įvykdyta valstybinių įmonių renacionalizacija padidino valstybiniam sektoriui tenkančią ekonomikos dalį iki pusės. V. Putino atėjimo į valdžią išvakarėse valstybei priklausė 10 proc. šalies naftos sektoriaus, dabar jos dalis siekia 45 proc. Valstybė kontroliuoja pusę šalies bankinio ir tris ketvirčius transporto sektoriaus. Nors šios įmonės formaliai nepriklauso valstybei, valstybė jas vis tiek kontroliuoja. O šių kompanijų vadovai suvokia, kad jie negali imtis jokių priemonių, kurioms nepritaria V. Putinas.
Rusija yra priklausoma nuo savo energetinių išteklių pardavimo ir jų kainos. Kol bendrovės „Yukos“, TNK ir „Sibneft“ buvo privačios, naftos gavyba nuo 1999 iki 2004 išaugo 50 proc., tačiau po V. Putino renacionalizacijos naftos ir dujų gavyba sustojo iki šių dienų.
Nors V. Putinas spekuliuoja savo sukurto valstybinio kapitalizmo nauda, du pavyzdžiai patvirtina jo neefektyvumą.
Pirmasis pavyzdys – valstybinė dujų monopolininkė „Gazprom“. 2007-aisiais V. Putino tikslas buvo „Gazprom“ tapimas pirmąja pasaulio trilijono dolerių vertės korporacija. Tuo metu „Gazprom“ vertė buvo 360 mlrd. JAV dolerių, ir ji buvo trečia vertingiausia kompanija pasaulyje. Šiandieną „Gazprom“ vertė siekia 77 mlrd. JAV dolerių, ji nepatenka į didžiausių pasaulio kompanijų šimtuką.
Kaip „Gazprom“ sugebėjo prarasti 300 mlrd. vertės, turėdama 15 proc. viso pasaulio dujų rezervo ir viešpataudama Europos energijos rinkoje? Paprastai. „Gazprom“ yra tarsi kiaulė taupyklė, iš kurios pelnosi jos vadovai ir V. Putino aplinka. Kompanija taip pat finansuoja V. Putino mėgstamus projektus: pavyzdys – 3 mlrd. JAV dolerių „parama“ Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms. Galiausiai korporacija veikia kaip Rusijos užsienio politikos instrumentas, kurio tikslas – ne kurti vertę savininkams, o remti Rusijos politinius interesus užsienyje.
Antrasis pavyzdys – stambiausia pasaulyje naftos gamintoja „Rosneft“. Palyginkime ją su JAV naftos ir dujų kompanija „Exxon Mobil“. Rusija daug investavo į atsargas, technologijas, tarptautinius partnerius, įskaitant ir suklastotą „Yukos“ turto įsigijimą gerokai pigesne nei rinkos kaina. „Rosneft“ turi daugiau rezervų nei „Exxon Mobil“ ir išgauna daugiau barelių naftos per dieną. Tačiau „Rosneft“ rinkos vertė yra 385 mlrd. dolerių mažesnė nei „Exxon Mobil“. Didžiausia pasaulyje naftos gamintoja šiandieną nepatenka į didžiausių pasaulio kompanijų šimtuką. Kodėl? Todėl, kad „Rosneft“, kaip ir „Gazprom“, yra politikos įrankis.
V. Putino patikėtiniai Aleksejus Mileris ir Igoris Sečinas yra „Gazprom“ ir „Rosneft“ vadovai. Kol „Gazprom“ vadovavo A. Mileris, kompanijos akcijų kaina nuo 51 JAV dolerio 2006 metų gegužę nukrito iki 7 JAV dolerių šiomis dienomis. I. Sečino akyse „Rosneft“ kaina krito beveik dvigubai nuo 2008-ųjų birželio, nepaisant didelių investicijų ir augančios skolos. Vakaruose abu kompanijų vadovai būtų atleisti; Rusijoje jie jaučiasi saugūs V. Putino glėbyje.
„Gazprom“ ir „Rosneft“ dividendai sudaro reikšmingą maždaug 400 mln. valstybės biudžeto dalį. Tačiau planuojama, kad jų indėlis 2015-aisiais sumažės nuo dabartinių 22 mlrd. iki 4 mlrd. JAV dolerių. Siekdamas padengti netektį, V. Putinas turės ieškoti šaltinių, pavyzdžiui, padidinti mokesčius: juk Rusijos armija turi išlikti aukščiausio lygio.
Du trečdaliai Rusijos kompanijų priklauso valstybei, o tai reiškia, jog jos priklauso Rusijos piliečiams. Piliečiams, kurių valdžia pademonstravo nemokanti elgtis su jų nuosavybe. Valdžios korupcija, negebėjimas vadovauti, piktnaudžiavimas turtu pasirodė esantys nepaprastai brangūs. Jei Rusijos kompanijos veiktų kaip Kinijos valstybinės įmonės, jų vertė būtų dviguba. Septynios didžiausios Rusijos kompanijos įgytų beveik 4 mlrd. JAV dolerių rinkos vertės, jei pasiektų Kinijos kompanijų lygį.
Tačiau nevykę V. Putino užsienio žygiai, teisinės valstybės principų nepaisymas izoliuoja Rusiją nuo pasaulio ekonomikos. Tai, kaip V. Putinas naudoja valstybės energetinius išteklius, atbaido kitas šalis. „Yukos“ nusavinimas V. Putinui atsirūgo 50 mlrd. tarptautinio arbitražo sprendimu. Amerikos ir Europos sankcijos stabdo keletą Rusijos stambių tarptautinių projektų, Vakarų kompanijos ir bankai stengiasi sumažinti savo sandorius su nesąžiningąja Rusija.
V. Putinas buvo drąsus sakydamas, kad Vakarų sankcijos išeis Rusijai į naudą, nes privers padidinti šalies gamybos pajėgumus tose srityse, kuriose jie nebuvo pakankamai išvystyti. Anot jo mėgstamo patarėjo S. Glazjevo, Rusija gali grįžti į „auksinius“ Sovietų Sąjungos laikus, kai Sąjunga klestėjo savo resursų, proto galios, valstybinio mokslo ir planinės ekonomikos dėka. „Mes jiems parodysime“, regis, sako V. Putinas, tik vargu, ar pats tuo tiki.
Nors ekonomistai sutaria ne dėl visko, tačiau jie žino, kad pasaulyje nėra nė vieno nuo globalizacijos atskirtos sėkmingos ekonomikos pavyzdžio. Kinijos, Indijos ir Brazilijos sėmės istorijos rodo, kad sekasi atvėrusiems, o ne užvėrusiems savo ekonomikas pasauliui. Ką gi, V. Putinas savo žmones įtikino, kad Rusija yra unikali, tačiau aš abejoju, kad ji gali augti, sugrįždama prie sovietinių planinės ekonomikos metodų. Vienas žymiausių Rusijos ekonomistų yra pasakęs, kad viltį, jog izoliacija gali atnešti ką nors gero, reikėtų vadinti fantazija. Kiti protingi Rusijos ekonomistai jau skaičiuoja didelę žalą, kuri bus patirta dėl sankcijų.
Tokį UAB „Rusija“ generalinį direktorių, kaip V. Putinas, „įmonės“ akcininkai – Rusijos piliečiai – turėtų atleisti.
Paulas Roderickas Gregory yra Hoover instituto bendradarbis, Hiustono universiteto ekonomikos profesorius, taip pat Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto Berlyne tyrėjas. Profesoriaus mokslinių interesų sritis – Rusija ir lyginamoji ekonomika. autorius yra parašęs daugiau nei 20 knygų apie ekonomiką, Rusiją bei lyginamąją ekonomiką.
