Eurostato duomenimis, šių metų antrąjį ketvirtį darbo jėgos kaina daugiau nei 10 proc. per metus augo penkiose šalyse – Rumunijoje (18,6 proc.), Vengrijoje (13 proc.), Čekijoje (11,1 proc.), Bulgarijoje (11 proc.) ir Lietuvoje (10,4 proc.).
Darbo jėgos kaina, į kurią įeina darbo užmokestis ir kitos susijusios išlaidos, mažėjo tik vienoje šalyje – Suomijoje.
Ekonomistas: Lietuva neturi ambicijų pritraukti investicijas į tokias įmones, kurios moka 100–200 Eur
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis komentuoja, kad į statistiką įskaičiuojamos ir kitos verslo išlaidos, kaip, pavyzdžiui, darbuotojo draudimas, sudaro labai mažą dalį, tad Eurostato duomenys iš esmės fiksuoja atlyginimų augimą.
„10 proc. augantys atlyginimai daug ar mažai? Jei darbdavių paklausi, pasakys, kad labai daug, jei darbuotojų, kad – mažai. Bazė nuo kurios auga atlyginimai yra žema. Darbo užmokestis atsilieka ne keliolika procentų, o kartais nuo išsivysčiusių euro zonos valstybių“, – sako ekonomistas.
Pasak N. Mačiulio, yra daugybė faktorių, kurie prisidėjo prie atlyginimų augimo statistikos – didėjantis MMA, mažėjantis šešėlis ir skaidrėjantis darbo užmokesčio fondas. Tad nors oficialiai statistika pagerinama, realus pokytis gali būti mažesnis.
„Nėra dramatiškas pokytis dėl kurio reikėtų nerimauti, nes ir produktyvumas šiais metais paspartėjo ir siekė 4 proc. ir tuo pačiu auga eksportas. Kol kas įmonės neprarado išorinio konkurencingumo. O kai kalbama apie įmones, kurios neeksportuoja, teikia paslaugas vidaus rinkai, tai darbo sąnaudų augimas lenkia produktyvumo augimą ir turi tik vieną pasekmę, pavirsta į spartesnį kainų augimą. Tą ir matome. Lietuvoje paslaugų ir kainų augimas vienas sparčiausių ES“, – komentuoja ekonomistas.
Pasak jo, ilgalaikėje perspektyvoje turime sekti, kad atlyginimų augimas neatitrūktų nuo produktyvumo. „Šiokių tokių atitrūkimo yra, bet tai nėra dramatiška situacija, kurią matėme 2007 m.“, – prideda jis.
Be visa to pastebima, kad Lietuva jau senai nebėra pigios darbo jėgos šalis. Investicijas stengiamasi pritraukti į aukštą pridėtinę vertę kuriančius verslus.
„Kalbant apie investicijų pritraukimą į žemos pridėtinės vertės pramonę, tai taip, jų galime nesitikėti. Bet mes jų nematome kokį dešimtmetį. Lietuva nebėra pigios darbo jėgos šalis, yra daug pigesnių. Lietuva neturi ambicijų pritraukti investicijas į tokias įmones, tokias pramones šakas, kur galima mokėti 100–200 Eur per mėnesį. Dabar Lietuva sutelkusi dėmesį ir daugiausia tiesioginių užsienio investicijų pritraukia į paslaugų centrus, kur svarbi ne darbo kaina, o darbuotojų kompetencija ir gebėjimas kokybiškai atliki aukštos pridėtinės vertės paslaugas. Tai čia atlyginimų augimas nėra problema, nes kvalifikuoti darbuotojai IT, finansų bei telekomunikacijų paslaugų sektoriuje dar gerokai pigesni negu kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse“, – sako N. Mačiulis.
Jis nurodo, kad dabar pigios darbo jėgos šalimis vadinamos ne ES valstybės, o Pietryčių Azijoje ar Afrikoje esančios. Tad mums nėra ko konkuruoti ir į jas lygiuotis.
„Turime galvoti, kaip Lietuva turi būti mažiau priklausoma nuo žemos pridėtinės vertės pramonės ir, kaip galima sukurti daugiau aukštos pridėtinės darbo vietų“, – konstatuoja ekonomistas.
Lietuviai išskiriami, kaip patikimi darbuotojai
Sunerimti derėtų, jei stovėtume vietoje, sako „CV–Online“ Marketingo vadovė Rita Karavaitienė naujienų portalui tv3.lt. Pasak jos, atlyginimų didėjimas rodo šalies vystymosi progresą, jau lenkiame tokias Balkanų šalis kaip Juodkalniją ir Serbiją, artėjame prie Estijos ir esame panašūs į kitas Centrinės Europos šalis.
„Nesame jau pigios darbo jėgos šalis ir tampame arba tranzitine šalimi, arba pastovaus darbo šalimi tiems darbuotojams, kurie atvyksta iš Ukrainos, Baltarusijos bei kitų šalių iš Rytų. Yra ir iš Afrikos šalių gyventojų, besidominčių darbo pasiūlymais Lietuvoje. Tai rodo mūsų ekonomikos gerėjimą“, – sako ji.
Anot R. Karavaitienės pas mus daugiau optimizuotų ir automatizuotų darbo vietų, kurioms reikalingos tiek kompiuterinės, tiek užsienio kalbų žinios. Dėl to tai iššaukia ir aukštesnius atlyginimus.
„Jei pasižiūrėti vidurkius pagal pareigų sritį, tai apsaugos, švietimo, maitinimo, nekvalifikuotos jėgos sferose atlyginimai nėra tokie dideli, bet jei kalbėti apie vadovaujančias pareigas, technologijas, gamybą, IT – ten matome, kad atlyginimai išaugo ir tai įtaką darė atėjusios užsienio kapitalo įmonės, robotizuotos darbo vietos“, – prideda ji.
Pašnekovė įvardija, kad lietuviai vertinami tiek Lietuvos įmonėse, tiek užsienio įmonėse dėl savo darbštumo.
„Lietuvos įmonės pirmumą teikia lietuviams, nes jie darbštūs, išmano darbo rinką, kas kur vyksta, jų nereikia mokinti apie Lietuvos ypatumus ir jie puikiai moka lietuvių kalbą. Kartais įmonėms būna sudėtinga prisiderinti, prisitaikyti – gali būti, kad dėl kalbos barjero pirmenybė teikiama lietuviams.
Jei kalbėti apie užsienio įmones, žiūrint į Vakarų Europos šalis, jie vertina mus kaip imlius bei greitai besimokančius ir galinčius adaptuotis naujose sąlygose. Ne kartą teko bendrauti su įmonių atstovais, kurie ieško darbuotojų Centrinėje ar Rytų Europoje ir mus išskiria kaip patikimus darbuotojus. Tai vienas svarbesnių rodiklių: jei yra darbas, tai lietuvis jį atliks laiku ir kokybiškai“, – tikina R. Karavaitienė.
Ji pataria, kad geriausiai darbuotojus galima motyvuoti kiekvienam pasiūlant individualius pasiūlymus. Žinoma, reikalingas ir geras bazinis pagrindas – geros darbo sąlygos, geras mikroklimatas įmonėje, teisingas požiūris į darbuotoją.
„Turėtų būti naudojamos papildomos skatinimo priemonės, papildomas sveikatos draudimas ar sporto klubo abonementai. Yra įvairiausių priemonių, kad tas žmogus norėtų eiti į darbą. Nes darbdaviai darbo skelbimuose dažnai akcentuoja, kad ieškomi motyvuoti darbuotojai, turintys vidinę motyvaciją, bet kartais ji tik pradėjus dirbti nugesinama, nes nėra nei karjeros, nei tobulėjimo galimybių įmonėje“, – mano pašnekovė.
Svetur lietuviai vertinami labiau
Lietuvos įdarbinimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Arūnas Mieželis tv3.lt sako, kad lietuviai yra kruopštūs, darbštūs, motyvuoti ir supratingi. Tiesa, tai labiau pastebi užsienio darbdaviai.
„Pas mus kartais būna, kad mažiau kvalifikuotas darbuotojas mažiau ir vertinamas. Emigracijoje lietuviai dažnu atveju geriau darbdavių vertinami nei atvykę dirbti rumunai ar lenkai, dėl mūsų gyventojų darbštumo ir noro dirbti“, – sako jis.
Pasak A. Mieželio, Lietuvoje darbinančios įmonės neišskiria darbuotojų tautiniu požiūriu, nes didžioji dalis dirbančiųjų – lietuviai, kurių būna visokių – ir darbščių, ir ne. Tuo tarpu atvykę ukrainiečiai būna motyvuoti ir tai labiau paaiškinama ne tautinėmis savybėmis, bet dėl sudėtingos situacijos Ukrainoje.
Norint išlaikyti lietuvius šalyje, A. Mieželio teigimu, reikia susimąstyti ne tik apie algas, bet ir apie požiūrį į darbuotoją, tinkamą darbo organizavimą.
„Rinkos situacija lemia, kad atlyginimai kyla, darbuotojų skaičiaus mažėjimas tiek dėl emigracijos, tiek dėl demografinės situacijos ir lemia, kad didėja atlyginimai. Reikia konkuruoti su šalimis, kur emigruoja mūsų gyventojai. Svarbu ir atlyginimai, ir požiūris į darbuotoją: tinkama vadyba, tinkamos darbo priemonės, darbo organizavimas ir paskirstymas“, – mano A. Mieželis.
