Kasmet iš Lietuvos aukštųjų įstaigų išeina daugiau negu tūkstantis teisės studijas baigusių studentų, tačiau, kaip teigia advokatų profesinės bendrijos „ADLEX“ partneris advokatas Linas Jakas, gerų specialistų trūksta. „Balsas.lt savaitė“ kalbėjosi su juo apie advokato profesijos specifiką ir tai, ko iš tiesų reikia, norint tapti geru advokatu.
– Kas lemia tokį didelį teisės specialybės populiarumą?
Egzistuoja stereotipas, kad, tapus teisininku, galima susikurti gerovę, lengvai susirasti darbą ir uždirbti daug pinigų. Be to, dalis jaunimo net nežino, ko norėtų imtis gyvenime, todėl dažnai jų apsisprendimą nulemia tėvai, kurių nuomonė pagrįsta tokiais stereotipais. Manau, tai greitai pasikeis, nes šią dieną teisininkų, kaip ir ekonomistų, yra tikrai per daug, o gerų specialistų rasti sunku.
Tiek aš, tiek kiti mano kolegos, ieškodami darbuotojų, susiduriame su tokia problema: yra aibė žmonių, kurie deklaruoja turintys teisinį išsilavinimą, bet jiems trūksta tiek kvalifikacijos, tiek elementarių teisinių žinių, o, svarbiausia, dažnas net neturi teisinio mąstymo. Kiekvienas teisininkas privalo turėti bent jau tiek.
– Dėl ko trūksta gerų specialistų?
Priežasčių yra daug ir įvairių, tačiau, mano nuomone, viena svarbiausių yra buvęs netinkamas advokatų pripažinimo reglamentavimas. Per pastaruosius penkiolika metų advokatų skaičius išaugo beveik keturis kartus. Įsivaizduokite, seniau galiojusios įstatymų spragos leido turint, pavyzdžiui, inžinerijos bakalaurą, du metus pasimokius teisės pagrindų, tapti advokatu. Tačiau, mano nuomone, didžiausią žalą advokatūrai padarė 2004 m. Seimo priimtos pataisos, kurios leido beveik kiekvienam norinčiam teisininkui tapti advokatu netgi be advokatūros egzaminų.
Taip pat svarbus argumentas – nepakankama studijų kokybė. Akademikai dalijasi sausomis teorinėmis žiniomis, o dėstytojai praktikai dažniausiai dėl per didelio užimtumo pagrindiniame darbe studentams nepakankamai skiria kokybiško dėmesio, su teisine praktika supažindina pernelyg paviršutiniškai. Dažnu atveju nežiūrima, kaip žmogus yra pasiruošęs, nes parašyti mažą balą studentui yra daug lengviau nei galbūt paskui dar kelis kartus egzaminuoti jį ir gaišti savo laiką, kol studentas įsisavins reikiamą žinių bagažą.
– Kalbant apie gerus specialistus, koks advokatas, jūsų nuomone, yra geras?
Gerų advokatų yra daug, o kuris yra geresnis – subjektyvus vertinimas. Kiekvienas geras specialistas, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje, turi mylėti savo darbą, būti atsakingas ir sąžiningas. Visgi, to nepakanka. Geras advokatas – tai tikras savo srities profesionalas. Jis turi didžiulį teisinių žinių bagažą, nes tobulinasi ir dirba, įgyja didelę teisminę praktiką, nes ji garsina jo vardą ir parodo, kad pastarasis turi įgimtą advokato talentą. Kiekvienas advokatas yra teisininkas, tačiau tikrai ne kiekvienas teisininkas gali būti advokatu.
– Kokia yra advokato profesijos specifika ir ypatumai?
Advokato profesijos atstovams keliami aukšti etikos, reputacijos ir kvalifikacijos reikalavimai. Be to, kadangi šios profesijos specialistai sprendžia ne tik verslo, bet dažnai ir žmonių likimo klausimus, ši profesija reikalauja ypač didelio atsakingumo. Taip pat advokatai prisiima riziką dėl savo sprendimų ir veiksmų.
Mano nuomone, tai sunkus darbas, reikalaujantis didelių pastangų, bet taip pat jis yra be galo įdomus ir teikia didžiulį malonumą. Advokato profesijoje nėra monotonijos – yra tik dinamika, nes kiekviena situacija yra skirtinga, kiekvienoje situacijoje reikia staigaus operatyvaus sprendimo, kuris negali būti nepamatuotas. Tenka analizuoti daug teisės aktų, kurie nuolat keičiasi, aktyviai domėtis teisminės praktikos naujienomis.
– Ar galima sakyti, kad tai darbas ne kiekvienam?
Manau, kad taip. Yra nemažai teisininkų, kurie padirbėję advokatais ar jų padėjėjais, vėliau atsisakė tolimesnės advokato karjeros. Nuo konkrečių asmeninių žmogaus savybių priklauso ir profesijos pasirinkimas. Advokatu galėtų būti darbo nebijantis, kruopštus, atidus ir logiškai mąstantis žmogus, tačiau, manau, jo moralinės savybės, tokios kaip sąžiningumas ir atsakingumas, būtų svarbiausios.
– Ar tenka advokatams kovoti su sąžine?
Situacijų būna įvairių. Formuojant vienokią ar kitokią gynybinę poziciją, advokatas ieško argumentų, kurie palengvintų žmogaus dalią ar užtikrintų, kad žmogui būtų kuo mažesnės neigiamos pasekmės esamoje situacijoje. Civilinės teisės specialistai, manau, mažiau susiduria su tokiomis problemomis, kas kita– baudžiamųjų bylų advokatai. Kai ateina žmogus ir sako: „Aš nieko nedariau ir mane kaltina tuo, ko nedariau“. Tada gali remtis savo vidiniais įsitikinimais, kad galbūt jis sako netiesą ir bandyti susitaikyti su tuo bei ieškoti kliento poziciją palengvinančių argumentų. Tačiau matydamas ir manydamas, kad viskas yra absoliutus melas, advokatas turi teisę atsisakyti ginti vieną ar kitą asmenį.
– Minėjote, kad šis darbas rizikingas. Kur slypi ta rizika?
Rizikuoji priimti netinkamą sprendimą atitinkamoje situacijoje, rizikuoji neįvertini aplinkybių, kurios gali pasirodyti nereikšmingos, tačiau vėliau paaiškėja, kad jos buvo lemiamos. Ir rizikuoji ne tik reputacija, advokatai juk prisiima ir materialinę atsakomybę. Jeigu padarai tai, ko neturėjai daryti, padarei tai netinkamai ar neteisėtais būdais, yra numatytas tam tikras žalos atlyginimo mechanizmas. Advokatas šiuose santykiuose dalyvauja kaip paprastas civilių teisinių santykių dalyvis, teikiantis paslaugą, kurią atlikęs netinkamai, turi atlyginti žalą pačiam klientui.
Sudėtingiausia yra tai, kad teisiniame ginče sprendimai gali būti tik du – arba tu bylą laimi, arba pralaimi. Kai pralaimi bylą, klientas gali manyti, kad advokatas dėl to kaltas. Tačiau padarai viską, ką gali, įdedi daug darbo ir pastangų, viską sudėlioji teisingai pagal esamą situaciją. Tokiu atveju yra svarbu, kad klientas atskirtų įstatymo nustatytą teisingumą nuo paprastų žmonių suvokiamo teisingumo. Juk žmogus situaciją vertina savaip ir yra įsitikinęs, kad turi būti taip, kaip jam atrodo, bet teismas priima sprendimą, kuris paremtas teisės aktais ir įrodo, jog ta žmogaus įsivaizduojama tiesa yra kitokia.
