Aktyviai į Seimo rinkimų kampaniją įsitraukusi Energetikos ministerija surado stebuklingą žodį, kuris esą išspęs visas šilumos ūkio problemas Lietuvoje. Kas tai? Konkurencija. Tačiau energetikos ekspertams šis stebuklas kelia šypseną. Dirbtinė ir chaotiška konkurencija šilumos ūkyje bus tik dar vienas mokestis, kuris guls ant gyventojų pečių.
Pagauti rinkimų karštligės
Artėjantis šildymo sezonas, kuris, kaip įspėja ekspertai gali būti brangiausias gyventojams, ne vieną politiką paskatino išradinėti dviratį – tai yra siūlyti negirdėtus receptus, kaip sumažinti šildymo kainas. Blogiausia, kad pagundai įsitraukti į rinkimus neatsilaikė ir Energetikos ministerija.
Ypač įspūdingas energetikos ministro Arvydo Sekmoko pareiškimas, kad jų siūlomas naujas šilumos ūkio įstatymas „nėra idealus, dėl jo nuostatų galima diskutuoti, svarstyti“. Kitais žodžiais tariant, politikai spaudė, mes padarėme, o kas bus, tas bus – tai jau ne mūsų reikalas.
Vis dėlto pristatydama „neidealų įstatymą“ Energetikos ministerija pažymėjo, kad šilumos kainas sumažintų konkurencija šilumos ūkyje. Tačiau didžiausia problema, kad žodis „konkurencija“ suprantama per daug tiesmukiškai, neatsižvelgiant į šilumos ūkio specifiką.
Šeši „žudantys“ argumentai
Dar keli mėnesiai iki „neidealaus įstatymo“ pristatymo rinkimų įaudrintai Lietuvos visuomenei, energetikos ekspertai įspėjo, kad šilumos ūkis yra sudėtinga sritis, o konkurencija yra naudinga, jei ji naudinga vartotojui. Tuomet dirbtinė ir chaotiška konkurenciją, apie kurią kalba Energetikos ministerija, sukurs atvirkštinį rezultatą.
Geriausiai tai įrodė Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius. Jis dar šių metų pradžioje viešai išplatino moksliniais tyrimais pagrįstą pareiškimą pavadinimu „Konkurencija šilumos ūkyje turi tarnauti vartotojams, o ne tik investuotojams“.
Dr. V.Lukoševičiaus teigimu:
„1. Jeigu šilumos tiekėjas pats sumažina šilumos gamybą (sumažėja tik kintamosios sąnaudos), tačiau išlieka visi šilumos šaltinių išlaikymo sąnaudos (pastoviosios), o tokia pati palyginamoji šilumos gamybos kaina mokama nepriklausomiems šilumos gamintojams, tai suprantama, kad tai didina bendrąsias šilumos tiekimo sąnaudas ir ilgainiui šilumos kainas galutiniams vartotojams;
2. Plyno lauko investicija statant naujas biokuro katilines įvertinus visas sąnaudas yra apie 1,5-2 kartus brangesnė negu tokio pat biokuro katilo įrengimas esamoje dujinėje ar skysto kuro katilinėje, kurioje yra visa reikalinga infrastruktūra ir komunikacijos (teritorija, privažiavimo keliai, vandens, elektros, kanalizacijos ir kitokios komunikacijos, pastatai, patalpos, kaminai ir t.t.);
3. Jeigu centrinio šildymo tiekimo sistemoje yra pakankamai šilumos gamybos galių, nauji šilumos gamintojai tik padidins jų perteklių, o šilumos vartotojams reikės apmokėti visų jų išlaikymą, nes nepriklausomi šilumos gamintojai gal būt yra laikini, o licencijuotas šilumos tiekimo operatorius turi užtikrinti patikimą šilumos tiekimo režimą visą laiką.
4. Galimos pajamos už atmosferos taršos leidimus, už elektros gamybą ir t.t. atitektų atskiriems išoriniams šilumos gamintojams, nors tai galėtų būti puikus pajamų šaltinis atnaujinant šilumos tiekimo sistemas ir palengvinant centralizuoto šilumos tiekimo vartotojų mokėjimus už šiluminę energiją.
5. Licenciją turintis šilumos tiekėjas turi užtikrinti įvairias papildomas funkcijas, kurių neturi (arba be reikalo dubliuoja nepriklausomi šilumos gamintojai), pavyzdžiui, termofikacinio vandens paruošimas, papildymas, slėgio ir temperatūros režimų palaikymas, rezervinio kuro saugojimas, aplinkosauginių reikalavimų užtikrinimas, budinčių ir rezervinių galingumų išlaikymas ir t.t., o tai sukuria nelygiavertes arba neracionalias konkurencijos sąlygas.
6. Centrinio šildymo tiekimo įmonei pelnas yra ribojamas, jis siejamas su veiklai naudojamo turto verte. Atėjus nepriklausomam šilumos tiekėjui dalis pajamų ir pelno atitenka jam, o tai blogina ekonominius ir kreditavimo reguliuojamos centrinio šildymo tiekimo įmonės rodiklius ir dar labiau sumažina jos galimybes toliau investuoti, kadangi šilumos tiekėjai kitų pajamų tiesiog neturi.“
Konkurencija jau egzistuoja
Pasak AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktoriaus Arūno Keserausko, jei dabar be jokios tvarkos ir atskaitomybės, o atvirkščiai - tik dotuojant, leisime atsirasti aibei įvairiausių katilinių, kurios bus nedidelės, bet modernios ir kūrenamos biokuru (todėl šilumos gamyba kainuos mažiau), tuomet šilumos ūkyje susidarys chaosas, pasipelnys tik pavieniai asmenys, o vilniečiams mokesčiai už šildymą ne tik nesumažės, bet padidės.
„Mažosios katilinės negalės užtikrinti rezervo, kuris būtinas, kai paspaudžia rimtas šaltukas. Mažosios katilinės taip pat neturės galimybių užtikrinti tinkamos šilumos perdavimo tinklų veiklos, nes tai didžiulės išlaidos. Be to, šiuo metu Vilnius turi net per daug pajėgumų užtikrinti šilumos tiekimą vilniečiams ir atsiradus papildomiems tiekėjams tektų visą šį turtą, kuris priklauso miestui, o kartu ir visiems vilniečiams, išmesti“, - teigė A.Keserauskas.
Jis pridūrė, kad „Vilniaus šilumos tinklai“ pasisako už konkurenciją šilumos ūkyje, bet ši konkurencija negali būti dirbtinė, t.y. finansuojama iš vartotojų kišenės. Negalima apkrauti gyventojų dar didesniais mokesčiais už šildymą. Dirbtinai skaldant šilumos ūkį, konkurencijos nepavyks padidinti ir sumažinti kainų.
Beje, jau dabar sudarytos visos galimybės konkuruoti šilumos gamybos srityje – bet kuri įmonė gali išsiimti licenciją, gaminti šilumą ir ši bus privalomai superkama, jei jos kaina bus mažesnė už dabartinio šilumos tiekėjo gamybos kainą.
„Būtina vadovautis ne lozungais, o žiūrėti per sąskaitas gaunančių gyventojų prizmę. Svarbiausia yra šilumos kaina, o ne konkurencija, dėl konkurencijos, - teigė A.Keserauskas. – Privaloma įtvirtinti aiškų mechanizmą, kad konkurencija užtikrintų mažiausią kainą vartotojams.“
Būtent todėl „Vilniaus šilumos tinklai“ ėmėsi sostinės šilumos ūkio modernizacijos. Pagrindiniai tikslai šio proceso yra: pirma, maksimaliai sumažinti šilumos kainą gyventojams; antra, plėtoti atsinaujinančius energetikos šaltinius; trečia, įgyvendinti įsipareigojimus Europos Sąjungai ir taip užtikrinti Vilniaus užterštumo mažinimą; ketvirta, didinti užimtumą ir pajamas iš žaliosios energetikos.
J. Chazlauskytė
Užs. Nr. 2607
