Toliau griūnant Graikijos ir Italijos finansų rinkoms, Vokietija išlieka vienintele viltimi euro stabilumui išsaugoti. Tad be ryžtingų ir visą Europą apimančių Vokietijos veiksmų euras yra tiesiog pasmerktas žlugti. Visgi, pasak „Foreign Policy“, pastaruoju metu panašu į tai, jog Angelos Merkel vyriausybė greičiau sutiks rizikuoti euro zonos stabilumu nei imsis ryžtingų veiksmų jai gelbėti.
Vokietijai sėkmingas euro zonos funkcionavimas buvo ir vis dar yra itin naudingas. Visų pirma, vieninga Europos valiuta palaiko Vokietijos eksporto efektyvumą – jos ekonomika, orientuota į dinamišką eksportą, nebūtų tokia sėkminga jei ne vieningos valiutos teikiamos galimybės palankiomis sąlygomis prekiauti su savo kaimynėmis. Kita vertus, netgi markės besiilgintys vokiečiai puikiai supranta, jog euro zonos griūtis sukeltų katastrofiškus padarinius. Pasaulio ekonomiką vėl ištiktų recesija. Vokietijos eksporto apimtys susitrauktų. Vokietijos bankai, šiuo metu išlaikantys nemažą dalį Italijos ir Graikijos įsiskolinimų naštos, atidurtų ties žlugimo riba ir turėtų gelbėtis vokiečių mokesčių mokėtojų pinigais. Išaugtų ir Vokietijos nacionalinė skola bei nedarbo lygis.
Taigi Vokietijos ryžtingi veiksmai nulemtų ne tik kitų valstybių finansinę būklę, bet smarkiai sąlygotų ir pačios Vokietijos ekonominę situaciją. Ir vis dėlto Vokietija kol kas nuveikė itin mažai. Kad išvengtų staigios finansinės griūties, Merkel pasirūpino kuklių gelbėjimo fondų sukūrimu. Atsiradus tarptautiniam spaudimui, Merkel ryžosi šiek tiek labiau prisidėti prie Europos Finansinio Stabilumo fondo paramos. Bet be nuolatinių pažadų, Vokietija kol kas taip ir nepabandė sukurti platesnio ir veiksmingesnio politinio bei finansinio euro zonos išgelbėjimo plano. Tiesą sakant, Merkel dažniausiai priešinasi bet kokiems pasiūlymams - pavyzdžiui, sukurti vieningą mokesčių politiką. Kodėl Vokietija elgiasi būtent taip?
Norint suprasti dabartinę Vokietijos poziciją, reikia prisiminti šios šalies istorinę patirtį. Pastaruosius dvidešimt metų valstybė išgyveno gana radikalią savo politinės savimonės transformaciją. Šaltojo karo laikotarpiu Vokietijos lyderiai Konradas Adenaueris ar Willy Brandtas puikiai suvokė, jog norėdami Vokietiją paversti patikima valstybe ir civilizuotų tautų būrio nare, jie tiesiog privalėjo atpirkti Vokietijos praeities klaidas. Vokietija nedelsdama sumokėjo reparacijas Izraeliui, pasirašė taikos sutartis su savo rytų kaimynėmis. O svarbiausia tapo nuolankiomis savo buvusių priešininkų - JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos - partnerėmis.
Bet apie šį etapą jau derėtų pamiršti. Po Vokietijos suvienijimo mintis apie praeities kaltės atpirkimą pakeitė ryžtas kuo greičiau ir galutinai užbaigti bet kokias įkyrėjusias kalbas apie Trečiąjį Reichą bei Vokietijos praeities paklydimus.
Pirma ryškesnė tokio politinio mąstymo pokyčio tendencija pasimatė dar 1998 metais, kuomet garsus rašytojas Martinas Walseris pareiškė, kad „Aušvico problematika yra tartum „moralinė beisbolo lazda“, kuria švaistosi Vokietijos interesams pakenkti norinčios užsienio jėgos“. Tuomet Walserio kalba buvo palydėta garsiomis Vokietijos politikų ir kultūros žmonių ovacijomis.
Politinio mąstymo kaita savaime suprantama nulėmė ir Vokietijos užsienio politikos kurso pokytį. 2002 metais, kuomet šalyje vyko įnirtinga rinkiminė kova, tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis nusprendė išreikšti savo ryžtingą nusistatymą prieš karą Irake. Vokietijos vadovas tuomet pareiškė, kad jo valstybė daugiau niekada nebebus JAV „šuniuku“. Vietoj to, jo valstybė žengs savarankišku „vokišku keliu“. Schröderis tuomet dar kartą laimėjo rinkimus.
Galiausiai netgi dažnai JAV poziciją palaikančios dešiniosios Vokietijos politinės jėgos perėmė tokį požiūrį. Libijos konflikto metu centro-dešinės Vokietijos vyriausybė su užsienio reikalų ministru Guido Westerwelle priešakyje atmetė bet kokią Vokietijos galimybę įsitraukti į sąjungininkų veiksmus konflikto zonoje. Maža to, Westerwelle netgi susilaikė JTO balsavime, kuriame buvo sprendžiamas JTO misijos Libijoje klausimas.
Anot „Foreign Policy“, būtent tokio pasikeitusio Vokietijos požiūrio kontekste galima aiškinti ir šios valstybė nenorą aktyviau prisidėti prie euro zonos kaimynių gelbėjimo. Daugelis vokiečių yra įsitikinę, kad Vokietija ir taip per ilgai nuolaidžiavo kitiems. Vokiečius itin įsiutino tai, kad pagalbos suteikimą Graikijai kai kurie specialistai vertina kaip Vokietijos moralinė pareigą. Neva žvelgiant į istorinį kontekstą, Vokietija turėtų nedvejodama padėti graikams, mat prieš 65 metus Graikija itin kentėjo nuo žiaurių nacių represijų. Kaip pažymėjo didžiausias Vokietijos dienraštis „Bild“, Adenaueris dar 1960 metais išmokėjo milžinišką reparaciją nacių aukoms Graikijoje, tad klausimas apie moralinę Vokietijos atsakomybę Graikijai turėtų būti jau seniai pamirštas.
Be abejo, toks Vokietijos pasipiktinimas iš dalies suprantamas. Atrodytų ne visai sąžininga, jog darbštūs vokiečių mokesčių mokėtojai turėtų padengti visas neapgalvotas Graikijos išlaidas. Kita vertus, Vokietija, griežtai laikydamasi savo principų, dažnai nepamato, jog toks jų užsispyrėliškas veikimas, visų pirma, kenkia jai pačiai. Kitaip tariant, tokioje Vokietijos pozicijoje negalima įžvelgti jokio racionalumo – Europos ekonomikos žlugimas reikštų ir Vokietijos ekonomikos nuosmukį.
Anot „Foreign Policy“, dabartinė situacija rodo tai, kad Vokietijos užsienio politikos formuotojai yra gana pasimetę, vertindami Vokietijos dabarties interesus ir praeities palikimą. Reikia pripažinti, kad ankstesnis Vokietijos „nuolaidžiavimas“ ir taikymasis prie didžiųjų valstybių politikos kurso iš esmės nulėmė ir pačios Vokietijos iškilimą. Pasak „Foreign Policy“, be JAV ar Europos sąjungininkų pagalbos tuometinė Vokietija – ne itin galinga ir karinių pajėgumų neturinti valstybė – nebūtų galėjusi tapti saugia ir klestinčia šalimi. Taip buvo Šaltojo karo metu. Bet tas pats galioja ir dabar. Nors dabartinė Vokietija ir yra pakankamai galinga ir įtakinga valstybė, bet viena ji vargu ar galėtų spęsti energetinio saugumo ar tarptautinio terorizmo iššūkius, kylančius savo šalyje.
Dabartinė Vokietijos pozicija verčia nerimauti, jog Vokietija tiesiog neapdairiai nuvertina strateginių partnerių reikšmę šiandieninėje tarptautinėje sistemoje. Anot „Foreign Policy“, esminė problema čia yra ta, jog Vokietija savo istorinę praeitį po Antrojo pasaulinio karo ir vėl pradeda vertinti kaip nuolatinį nuolaidžiavimą kitiems. Todėl Vokietijos pozicija daugeliu klausimu tampa vis kategoriškesnė. Arba, kaip teigia „Foreign Policy“, Vokietija tiesiog nori parodyti ir pabrėžti, kad ji moka bei gali pasakyti „ne“. Netgi tais atvejais, kai tai atrodo neišmintinga ir neracionalu.
Tad kategoriška Vokietijos pozicija iš esmės gali nulemti tiek euro zonos, tiek galbūt ir visos Europos Sąjungos likimą. Ir problema čia ne tai, kad Vokietija tapo savanaudiškesnė. Anot „Foreign Policy“, jei Vokietija iš tiesų būtų savanaudiška, ji suprastų, kad užsispyrėliškas dabartinės savo pozicijos laikymasis neatneš jai visiškai jokios naudos.
