Kad Lietuvos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas bus pastatytas, šiandien jau beveik niekas neabejoja. Tačiau aktualiu tampa kitas klausimas – kas pirks jo dujas? Lietuvos politikai teigia, kad laivas „Nepriklausomybė“ – dujų saugykla su išdujinimo įrenginiu – sustiprins šalies energetinę nepriklausomybę, tačiau terminalo ateitis gali būti ne tokia šviesi, kaip bandoma piešti. Projekto sėkmė priklausys nuo daugybės veiksnių. Štai keletas jų.
Pirma, tarptautinė SGD rinka yra labai specifinė ir mažiau prognozuojama negu tradicinių dujų rinka. Visi mes norime pigesnio produkto. Pigesniu jis gali tapti tada, jei pasiūla viršys paklausą. Kaip rašoma tarptautinės audito ir konsultavimo bendrovės „Ernst & Young“ Rusijos padalinio atliktoje studijoje, „Tikimasi, kad suskystintų dujų paklausa augs, ypač iki 2020 m. Nors nuomonių yra įvairių, dauguma sektoriaus analitikų ir ekspertų sutinka, kad kasmet ji augs 5–6 procentais. Tikimasi, kad paklausa augs ir po 2020 m., nors ir lėtesniais tempais (2–3 proc. per metus).“
Galbūt situaciją rinkoje galėtų pakeisti JAV suskystintų skalūninių dujų eksportas. Štai prezidentė D. Grybauskaitė pažymėjo: „Labai tikiuosi, kad, galbūt ne iš karto, bet ypač kai po 2–3 metų JAV skalūnų dujos atsiras Europoje, mes būsime labai patenkinti, kad Lietuva pirmoji Baltijos šalyse ir regione pasistatė SGD terminalą. Nes pigesnių dujų revoliucija iš skalūnų telkinių tikrai per dvejus trejus metus jau pasieks ir Europą.“ Tačiau vargu ar amerikiečiai norės sugriauti dujų rinką (t. y. smarkiai sumažinti kainas) ir taip prarasti pelną. Be to, kaip rodo „Ernst & Young“ analizė, atmetus į šalį spekuliacijas dėl galimų SGD gamybos apimčių pasaulyje, po 2018 m. globali suskystintų dujų paklausa ims viršyti pasiūlą. Galbūt pasitvirtins optimistinės prognozės dėl papildomų SGD gamybos pajėgumų sukūrimo ir tada kaina kris, bet tvirtinti, kad taip atsitiks, būtų tikrai per drąsu.
Toliau apie „Gazprom“. Šiandien su juo vyksta derybos. Kaip pažymėjo Lietuvos pramonininkų konfederacijos Vykdomosios direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotojas V. Jankauskas, „mano supratimu, tam tikram dujų kiekiui pirkti (iš „Gazprom“ – V.V.) reikia pasirašyti ilgalaikę 5–10 metų sutartį“. Jeigu tai įvyks ir kartu Lietuva gaus nuolaidą, kur dėsime tiek pat kainuojančias ar net brangesnes terminalo dujas?
Šiuo atveju galima pasakyti, kad per SGD terminalą bus galima įsigyti trūkstamų dujų (su sąlyga, kad paklausa joms Lietuvoje augs), kurios galėtų užtikrinti terminalo rentabilumą. Tačiau problema ta, kad mūsų valstybė dar planuoja aktyviai skatinti biokuro naudojimą šilumos ir elektros sektoriuose. „Vertinama, kad 2020–2025 metais net 75 proc. šilumos centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje bus pagaminta iš vietinių išteklių. Namų ūkių, besišildančių individualiai, kuro balanse vietiniai ištekliai pasieks net 90 procentų. Elektrinėse, naudojančiose medienos biokurą, šiaudus bei išrūšiuotas komunalines atliekas, elektros energijos gamyba sieks bent 2 TWh. Taip pat numatoma, kad kituose ūkio sektoriuose (pramonė, paslaugų sektorius, žemės ūkis ir kt.) biokuro suvartojimas, lyginant su 2011 metų rodikliais, padvigubės“.
Išvada labai paprasta – Lietuvos SGD terminalas, sujungtas su šalies dujotiekių tinklu, turės eksportuoti savo produkciją, kitaip jam bus sunku ekonomiškai išgyventi. Ir nors iš pradžių buvo manoma, kad pirmiausia jis dirbs vidaus rinkai, šiandien mintis eksportuoti ima dominuoti viešajame diskurse. Tik klausimas – kur eksportuoti (ir dar su sąlyga, kad greitai bus sukurta tam reikalinga vamzdyno infrastruktūra)?
Teoriškai lietuvių terminalas galėtų tapti regioniniu. Kitaip tariant, jo dujas galėtų pirkti, pavyzdžiui, Latvija. Tačiau jos premjerė L. Straujuma, viešėdama Lietuvoje, negalėjo pasakyti, ar šalis tai darys, net jeigu jos būtų pigesnės nei iš „Gazprom“ gaunamos dujos. Anot jos, tai priklausys nuo ekonominių rodiklių. Kartu pažymėtina, kad yra tikimybė, jog Latvijos parlamentas ketveriems metams uždarys nacionalinę dujų rinką ir tuomet nė vienas šalies vartotojas negalės nusipirkti dujų per Lietuvos SGD terminalą.
Prezidentės D. Grybauskaitės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais J. Neliupšienė pasiūlė dar vieną variantą: „Laivo ir viso terminalo našumas siekia beveik 4 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Iš tiesų jis gali patenkinti ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono dujų poreikį. Tinkamai išvysčius energetinę infrastruktūrą, kam jau yra planuojami ir Europos Sąjungos pinigai, jis galės aprūpinti net Suomijos poreikius“, – pažymėjo prezidentūros atstovė. Tačiau problema ta, kad Estija ir Suomija jau pasirašė ketinimų protokolą dėl dvi valstybes jungsiančio gamtinių dujų dujotiekio „Balticconnector“ ir dviejų suskystintų gamtinių dujų terminalų statybos.
Įgyvendinus Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungties (GIPL) projektą, kuris yra įtrauktas į Europos strateginių projektų sąrašą, Klaipėdoje statomas suskystintų gamtinių dujų terminalas, anot Lietuvos prezidentūros, galės būti naudojamas ir dujų importui į Lenkiją. Tačiau politinių šalių santykių kontekstas gali komplikuoti reikalą, ką jau kalbėti apie tai, jog lenkai sėkmingai perka dujas iš Rusijos, investuoja į skalūninių dujų gavybą ir patys statosi SGD terminalą (jų pasitraukimas iš Visagino AE projekto optimizmo taip pat neprideda).
Iš kitų terminalo panaudojimo opcijų – laivų pripildymas ir smulkūs vartotojai, kuriuos galės pasiekti dujų „prikrauti“ sunkvežimiai. Pastaroji atrodo gana patraukliai, bet tik su sąlyga, kad bus regioninė paklausa, o ji nėra garantuota.
Nuvykusi į Pietų Korėją, kur vyko ten statomo Lietuvos SGD terminalo laivo-saugyklos inauguracijos ceremonija, D. Grybauskaitė pažymėjo: „Ši diena yra istorinė Lietuvai. Laivas gražiu simboliniu vardu „Nepriklausomybė“ yra realus žingsnis į energetinę mūsų nepriklausomybę ir saugumą. Tai reiškia, kad mes turime alternatyvą ir daugiau niekas negalės mūsų šantažuoti aukštomis dujų kainomis, per energetiką daryti įtakos mūsų politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Tai ne tik teisingos kainos mūsų žmonėms, tai ekonomiškai stipresnė ir konkurencingesnė Lietuva.“ Tačiau kol kas tikrovė yra tik sąlyginai palanki: terminalas bus, bet toli gražu ne faktas, kad jis veiks pakankamai ekonomiškai efektyviai. Kita vertus, savo darbą derybose su „Gazprom“ jis jau atliko, o, be to, mūsų šalis turės garantuotą dujų tiekimo alternatyvą (galbūt brangią, bet garantuotą). Pagaliau reikėtų tikėtis, kad, terminalui pradėjus veikti, regioninės rinkos dalyviai svetingai pasitiks naują dalyvį ir ta pati Latvija ar Lenkija (ar net Skandinavijos valstybės) neatsisakys jo paslaugų.
