• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kaip pabaigti karą, kurio greičiausiai niekas nelaimės, rašo foreignaffairs.com. Du XX a. pasauliniai karai yra begalinis principų ir analogų šaltinis. Artėjant Antrajam pasauliniam karui atsirado Miuncheno analogija, užuomina į 1938 metų britų ir prancūzų sprendimą leisti nacistinei Vokietijai aneksuoti dalį Čekoslovakijos. „Miunchenas“ tapo „nuraminimo“ trumpiniu.

Kaip pabaigti karą, kurio greičiausiai niekas nelaimės, rašo foreignaffairs.com. Du XX a. pasauliniai karai yra begalinis principų ir analogų šaltinis. Artėjant Antrajam pasauliniam karui atsirado Miuncheno analogija, užuomina į 1938 metų britų ir prancūzų sprendimą leisti nacistinei Vokietijai aneksuoti dalį Čekoslovakijos. „Miunchenas“ tapo „nuraminimo“ trumpiniu.

REKLAMA

Po karo atsirado Niurnbergo analogija, užuomina apie viešąjį teismą išgyvenusiems nugalėto nacių režimo lyderiams. „Niurnbergas“ dabar reiškia „besąlygišką pasidavimą“.

O Pirmojo pasaulinio karo pabaiga buvo neaiški ir neišbaigta. Berlynas nepasidavė 1918 lapkritį. Vietoj to kare besikovusi vyriausybė iširo: Kaizeris Vilhelmas buvo ištremtas. Griežtos taikos sąlygos – kompensacijos ir kaltės priskyrimas Vokietijai – tapo prielaida Adolfo Hitlerio iškilimui ir Antrojo pasaulinio karo kilimui. Tai „Versalio“ istorija: taikos susitarimo, kuris tęstų karą, trumpinys.

Dabar kyla klausimas, kokia bus pirmojo didelio XXI amžiaus Europos karo pabaiga. Romos politikas ir mokslininkas Ciceronas teigė, kad neteisinga taika yra geriau nei teisingas karas. Besitęsiančios Ukrainos ir Rusijos derybos parodys, ar šis pasiūlymas tinka.

REKLAMA
REKLAMA

Drąsus ukrainiečių pasipriešinimas sustabdė Rusijos pažangą. Įsakydamas įsiveržti į Ukrainą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas veikė impulsyviai. Jei dabar galvotų strategiškai, sumažintų nuostolius ir ieškotų būdo, kaip užbaigti karą. Jo didesni politiniai tikslai jau nepasiekiami. Jis negali kontroliuoti Ukrainos ir stengsis suskaldyti šalį, priešingą Rusijos okupacijai. Maskvos laukia tik brangus ir atstumiantis kariuomenės kelias, kuris kartu su sankcijomis užkraus didelę naštą V. Putino režimui. Bet kad ir kas nutiktų Ukrainoje, Rusija vis tiek bus branduolinė valstybė ir išlaikys didžiausią Europoje įprastinę kariuomenę.

REKLAMA

Ukraina ėmėsi grėsmingos gynybos, tačiau negali pakeisti bendro Rusijos karinio dominavimo ar sustabdyti civilių gyventojų ir karinių taikinių apšaudymo ir bombardavimo. Ukrainos diplomatinis balansavimas tarp suvereniteto išlaikymo ir žiauraus karo nutraukimo bus ypač sunkus. Ginklai iš JAV ir Europos sąjungininkių sustiprins Ukrainos derybų poziciją. Tačiau jei jie tiesiogiai nedalyvaus kare, kuris nepasitvirtins, Ukraina nepatirs tiesioginės pergalės ir Rusija nepatirs tiesioginio pralaimėjimo.

REKLAMA
REKLAMA

Tai kokia bus ta taika tarp Ukrainos ir Rusijos?

Jeigu jie susitars, Ukraina ir Rusija turės susitarti dėl dalinių ir trapių laimėjimų. Šiame kare nebus Miuncheno, Niurnbergo ir Versalio.

Pastaroji istorija šalims pateikia dar vieną (nelabai džiuginančią) analogiją: Minsko analogija, kurioje užsimenama apie susitarimus, dėl kurių ten buvo deramasi 2014 ir 2015 metais, siekiant nutraukti kovą tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų, kurie buvo dabartinio karo priešakyje. Putino visapusiška invazija į Ukrainą įrodė Minsko susitarimų, kurie buvo tam tikra visus erzinančios ir netenkinančios krizės valdymo forma, neadekvatumą, atitolindama ir galbūt net paaštrindama pagrindines Ukrainos problemas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jungtinės Valstijos ir Europa nekariauja su Rusija ir negali šiam konkrečiam Europos konfliktui taikyti nei Niurnbergo, nei Versalio modelių. Todėl jų misija yra pasielgti geriau, negu Minskas. Vakarų sankcijos Rusijai ir karinė pagalba Ukrainai yra tikras svertas.

Vašingtonas ir jo sąjungininkės Europoje turėtų panaudoti ir išplėsti šį svertą proporcingai nuolatiniams Rusijos Ukrainos suvereniteto pažeidimams. Transatlantinė sąjunga gali nieko nediktuoti Putinui. Ji gali tik padėti Ukrainai orientuotis į tikriausiai nepatenkinamą taiką. Ši kukli realybė turi būti politikos ir diplomatijos atspirties taškas.

REKLAMA

 

Kodėl Minske nepavyko

Per Minsko derybas V. Putinas tikėjosi užtikrinti Ukrainos neutralumą Rusijos sąlygomis ir kompromituoti Ukrainos suverenitetą, kuriant pusiau autonominę zoną šalies rytuose. Vietoje to po Minsko susitarimų sužlugdymo Ukraina užmezgė vis glaudesnius ir glaudesnius ryšius su Jungtinėmis Valstijomis, NATO ir Vakarų Europos šalimis. Šalies rytuose susiformavo kontaktinė linija tarp laisvos Ukrainos ir Rusijos kontroliuojamos žemės. Rusiją už nemažą kainą gavo teritoriją, kuri neturi didelės įtakos Ukrainos geopolitinei ateičiai.

REKLAMA

JAV ir Europos šalys įvedė sankcijas Rusijai, pažadėdamos jas palikti tol, kol Rusija išveš savo kariuomenę iš Rytų Ukrainos ir nutrauks karą, nors Rusija mūšio lauke liko nenugalėta. V. Putinas negalėtų normalizuoti santykių su JAV ir jos sąjungininkėmis, jei neįgyvendintų Minsko susitarimų jų sąlygomis, o to daryti jis neketina. Tačiau sankcijos nesusilpnino Rusijos ir nebuvo tokios galingos, kad priverstų Maskvą sutikti su Vakarų sąlygomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Minsko nesėkmė turi daug autorių. Susitarimus pasirašiusios šalys buvo Prancūzija, Vokietija, Rusija ir Ukraina. Paryžius ir Berlynas retoriškai buvo įsipareigojusios šiam susitarimui, tačiau nedarė nieko, kad jį įgyvendintų, o sankcijų poveikis kasmet silpnėjo. Vašingtonas buvo toks pat ramus ir tingus. JAV karinė pagalba plūdo į Ukrainą, kai prezidento Donaldo Trumpo administracija sutiko suteikti mirtiną karinę pagalbą – su pakankamai daug ryšių, kad D. Trumpas galėtų būti apkaltintas dėl jo manipuliacijos santykiuose su Ukraina. Tačiau, nepaisant ankstesnių pažadų, Ukrainai niekada nebuvo suteikta galimybė įstoti į NATO ar kokį nors kitą aljansą: jokių Jungtinių Valstijų ar kitos didžiosios nepriklausomos valdžios įsipareigojimų dėl sutarties taip ir neatsirado.

REKLAMA

V. Putino invaziją į Ukrainą vasarį lėmė kerštinga Ukrainos istorinių ryšių su Rusija vizija ir jo paties paskirta misija atimti Ukrainos nepriklausomybę. Tačiau invaziją įkvėpė ir praktiškesnis V. Putino nusivylimas Minsku. Nors Rusijos kariuomenė mūšius laimėjo 2014 ir 2015 metais, Kremlius pralaimėjo karą dėl Ukrainos ateities. V. Putinas tikėjo, kad greitas vyriausybės nuvertimas Kyjive pakeis šią padėtį ir sugrąžins Ukrainą Rusijos link, nubausdamas Kyjivo partnerius Europoje ir JAV. Jis manė, kad invazija nesukels didesnio karo, nes Europa ir JAV buvo tik paviršutiniškai įsipareigojusios Ukrainai. Jei jie būtų buvę tikrai įsipareigoję, jie nebūtų leidę Minskui žlugti.

REKLAMA

 

Sulaužyti pažadai

Netikėta Ukrainos sėkmė privertė Kremlių permąstyti savo karo tikslus. V. Putinas invaziją pradėjo užsibrėždamas didžiulį tikslą – nuversti Ukrainos vyriausybę. Karo esmė buvo, keistais Putino žodžiais, Ukrainos „denacifikacija”, o tai reiškė režimo pakeitimą. Atsižvelgiant į milžiniškus Rusijos mūšio lauko nuostolius, užimti Kyjivą Rusijos pajėgoms galimai tapo neįmanoma, o sumažėjus kalboms apie denacifikaciją, V. Putinas pareiškė, kad gali priimti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę kaip teisėtą derybų partnerį. Tačiau tai gali būti spąstai ir Kyjivui, tarsi pauzė prieš Rusijai grįžtant prie eskaluojamų reikalavimų. V. Putinas bet kuriuo atveju bet kokią teritoriją, kurią pastarosiomis savaitėmis okupavo Rusijos pajėgos, naudos kaip derybų lustą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V. Putinas šiuo metu veikiausiai turi tris pagrindinius tikslus. Vienas jų – įforminti Krymo prijungimą prie Rusijos, kas Putino akyse būtų jo prezidentavimo laimėjimas. Galbūt Donecko ir Luhansko regionų, kurių tik dalis buvo okupuota iki 2022 metų invazijos, aneksija įsilies į šį poreikį. Pastaruoju metu Rusija taip pat gali siekti sausumos tilto iš Moldovos į Mariupolį, priklausomai nuo to, kaip vyks karas.

REKLAMA

Antras tikslas – įtvirtinti Ukrainos neutralumą, kuris gali reikšti arba jos nesugebėjimą įstoti į NATO ir sudaryti jos pasirinktos sutarties sąjungas, arba jos „demilitarizaciją“, kaip sakė V. Putinas, tikriausiai jos karinių pajėgumų panaikinimą. Iš tiesų V. Putinas gali siekti abiejų šių rezultatų. Esant ne tokiam drastiškam scenarijui, neutralumas taip pat gali reikšti tam tikrų ginklų sistemų apribojimus ir užsienio bazių Ukrainoje draudimą. Galiausiai V. Putinas norės suvaržyti ar blokuoti Ukrainos integraciją į Europos institucijas, ypač tas, kurios yra susijusios su Europos Sąjunga.

REKLAMA

 

Savo ruožtu Zelenskis nori užtikrinti visišką savo šalies suverenitetą ir autonomiją. Teoriškai tai reikštų visų Rusijos karių išvedimą iš Ukrainos, Krymo sugrąžinimą Ukrainai ir laisvę stiprinti ekonominius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir Europa. Tačiau tam, kad šie rezultatai būtų pasiekti,  Rusija turėtų pralaimėti karą. Nors negalima pasitikėti, kad Putinas gerbs pasirašytus dokumentus ir jam neturėtų būti taikomos nuolaidos už kriminalinį karą, jis negali būti pašalintas iš derybų. Rusija turi cheminių ir biologinių ginklų bei taktinių branduolinių ginklų grėsmę, jau nekalbant apie papildomų įprastinių karinių pajėgų taikymą. Po šiuo tamsiu šešėliu Zelenskis turi nustatyti, kokį kompromisą jis gali toleruoti ir kokį kompromisą priims Ukrainos piliečiai. Jis turės įvertinti neteisingos taikos prieš teisingo, bet pražūtingo karo svarbą.

REKLAMA
REKLAMA

Zelenskis turi vietos manevruoti dėl Krymo ir NATO narystės. Rusijos aneksuotas Krymas buvo neteisėtas Ukrainos suvereniteto pažeidimas. Tačiau Rusija, ir ne tik V. Putino Rusija, vargu ar kada nors ją grąžins Ukrainai. Taip pat Krymas ukrainiečiams gali būti mažiau svarbus nei kitos šiuo metu Rusijos dalinai kontroliuojamos šalies dalys, o tai galėtų palengvinti faktinį Rusijos kontrolės priėmimą. Ir nors NATO gali nuspręsti priimti Švediją ar Suomiją kaip nares, ji nepriims Ukrainos, nors ir yra žadėję. Zelenskis pareiškė norintis svarstyti alternatyvas, išskyrus narystę NATO, ir paprašė Vakarų saugumo garantijų, o tai reikštų pažadą įgyvendinti bet kokį galimą susitarimą su Rusija, užtikrinant, kad bet koks susitarimas nevirstų tuščiais žodžiais.

Kyjivui labai svarbios teisiškai privalomos saugumo garantijos, įskaitant Jungtines Valstijas, Rusiją, Europos šalis ir galbūt Turkiją. Tokios garantijos prilygtų NATO 5 straipsnio pratęsimui Ukrainai: įsipareigoti kariauti, jei būtų pažeistas Ukrainos suverenitetas ar galimo Ukrainos ir Rusijos susitarimo sąlygos. Žinoma, toks pažadas būtų dramatiškas ir principus griaunantis žingsnis JAV ir jos sąjungininkėms, kurios stengėsi išvengti įsitraukti į karą. Putinas gali nesutikti arba nesutikti sąžiningai. Tačiau tokios įpareigojančios garantijos, kitaip negu 1994 metais nevykdytas Budapešto memorandumas, kurį Rusija pažeidė užgrobdami Krymą 2014 metais, visoms pusėms suteiktų galimybę išspręsti esminę Ukrainos saugumo problemą. Tikros dvišalės ar daugiašalės saugumo garantijos būtų geriau nei NATO politika apskritai turėti atviras duris, bet užverti jas Ukrainai. Putinas parduotų tokį sprendimą – uždraudimą Ukrainai bet kada prisijungti prie NATO – kaip laimėjimą. Taip pat JAV remiama saugumo garantija Ukrainai gali atgrasyti Rusiją nuo Ukrainos puolimo.

REKLAMA

 

Ne visada gauni tai, ko nori

Galbūt šalys pasieks Ukrainai palankų susitarimą, jei Rusija ir toliau patirs didelių mūšio lauko nuostolių. Tačiau labiau tikėtina, kad šiam karui ilgalaikė taika netiks. Jei Rusija pasiduos, ji tikriausiai pasiduos laikinajai taikai. V. Putinas neatrodo pajėgus pasimokyti iš savo klaidų. Tačiau galima pasiekti laikiną taiką, kuri išsaugotų Zelenskio vyriausybę, sudarytų ilgalaikes paliaubas ir visam laikui nepažeistų Ukrainos nepriklausomybės, suvereniteto ir autonomijos (kaip Kyjivas apibrėžia terminus). Kad ir kaip būtų neteisinga, ji yra priimtinesnė už visas kitas realias alternatyvas.

Dėl karo Rusijos užsienio politika tapo nepakeliama. V. Putinas siekia ambicijų, kurių Rusijos ekonomika ir Rusijos policija nesugebės įgyvendinti. Nors V. Putinas iš esmės nepasikeis, Rusija negali išvengti fakto, kad jos tikslai pranoksta jos priemones. Kada nors Putinas dėl šio karo susitiks su savo politiniu „Waterloo“. O kai jo perversmo pasekmės nusileis ant Maskvos ir diktatorius atsistatydins, Ukrainos galimybė taikai, kuri yra daugiau nei laikina, pagaliau galės atsirasti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų