Siekdama iš pašalpų gyvenančius žmones paskatinti ar priversti dirbti, valdžia imasi ir drastiškų priemonių – ilgalaikiams bedarbiams, kurie atsisako siūlomo darbo, žada mažinti išmokas, nes esą dalis jų dirba nelegaliai, o dalis verčiasi kontrabanda, ir pašalpos esančios tik priedas prie kitų pajamų.
Ne paslaptis, yra ir tokių. Tačiau nemažai ir tokių, kurie tikrai gyvena iš pašalpų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pripažįsta, kad vieniems iš tikrųjų sunku susirasti darbą, o kitiems paprasčiausiai neapsimoka dirbti, nes už minimalią algą dirbantis savo poreikiams tenkinti kai kuriais atvejais gali turėti net mažiau pinigų, negu gyvendamas iš pašalpų – juk tupinėjant namie nebūtinai reikia naujo drabužėlio, užuot nešusis į darbą sumuštinį, galima pasrėbti barščių ir bendro šeimos puodo, o nuvykti į darbą irgi kainuoja.
Uždirbsi daugiau – neteksi pašalpos
Kodėl taip yra, kad pasiskaičiavus pajamas ir išlaidas, kai kuriems žmonėms neapsimoka dirbti?, portalo balsas.lt žurnalistai teiraujasi ekonomisto, socialinių mokslų daktaro Romo Lazutkos.
„Tai darbo užmokesčio bėda, kad jis nelabai viršija pašalpas. Pašalpų mažinti negalima, nes yra žmonių, kurie tikrai negali susirasti darbo, ir tos pašalpos turi užtikrinti jiems bent jau egzistavimą. Bet tai ir pašalpų sistemos problema. Ji pas mus priklauso nuo uždarbio – kuo mažiau uždirbti, tuo daugiau pašalpos gauni“, – atsako žinomas sociologas.
Tiesa, teigia jis, vienam asmeniui tai įtakos nedaro – jam nereikia spręsti, dirbti ar nedirbti, nes maksimali pašalpa 350 litų, ir jeigu žmogus uždirba nors minimalią algą, dabar jau susidaro nemažas skirtumas.
„Apsimoka ar neapsimoka dirbti, aktualu šeimoms, kurių vaikams skiriamos pašalpos. Jeigu uždirbi šiek tiek daugiau, tai vaikai tų pašalpų netenka. Bet pašalpos už vaikus neturėtų priklausyti nuo tėvų uždarbio. Turėtų būti kiekvienam vaikui skiriama – turėtų būti pripažinta, kad vaikai yra visuomenės rūpesti, o ji turėtų solidariai padėti tėvams išlaikyti vaikus“, – sako R. Lazutka.
„Anksčiau kad ir menkos, pašalpos buvo mokamos visiems,– tęsia jis. Tačiau krizės metu jos buvo susietos su pajamomis. Ir dėl to susiejimo atsitiko taip, kad žmogaus neskatiname dirbti: jis mato, jog daugiau uždirbęs neteks pašalpos. Kai kuriais atvejais bendros šeimos pajamos iš tikrųjų gali tapti net mažesnės, negu nedirbant".
Norėjome sutaupyti, bet „atmušėme" norą dirbti
Pasak R. Lazutkos, taip, kaip Lietuvoje buvo iki krizės, kitose šalyse yra ir dabar. Tačiau dėl to, kad pašalpos vaikams buvo susietos su atlyginimu, daliai tėvų atėmė motyvaciją dirbti.
„Kitose šalyse turinti vaikų šeima gauna valstybės paramą nepriklausomai nuo pajamų. Bet Lietuvoje buvo labai tiesmukai pažiūrėta – sako, ar reikia ministrui arba Seimo nariui gauti pašalpą vaikams? Norėjome nešvaistyti pinigų tiems, kuriems nebūtinai reikia, bet sukūrėme tokią situaciją, kad tėvams uždirbti vieną kitą papildomą litą nėra labai prasminga, nes netenka pašalpų“, – sako jis.
„Pas mus kažkam vis atrodo – o kodėl reikia remti tas šeimas, kurios dar visiškai nenuskurdo? Taip kai kurios šeimos nustumiamos iki visiško skurdo, vaikai patenka į globos namus, o tada jiems išlaikyti skiriamos didžiulės valstybės lėšos. Todėl pašalpų sistemą reikia padaryti tokią, kad ji neigiamai neįtakotų tėvų pastangų dirbti. Kitos šalys tai daro ir remia šeimas ne todėl, kad jos nuskurdo, bet todėl, kad jos turi papildomų išlaidų, susijusių su vaikų auginimu“, – siūlo žinomas sociologas ir ekonomistas R. Lazutka.
