Tarptautinio advokatų ir auditorių tinklo ECOVIS atlikta savo partnerių 21 pasaulio šalyje apklausa atskleidė, kad nepriklausomai nuo ekonominio šalies išsivystymo lygio arba teisinės sistemos, tarp šalių egzistuoja daugiau panašumų negu skirtumų.
„Tyrimo duomenys rodo, kad nepaisant tam tikrų nukrypimų, daugelyje pasaulio šalių galioja tie patys darbo santykių reglamentavimo principai. Atskiri niuansai priklauso nuo šalies kultūros, demografinės padėties ir ekonominio išsivystymo lygio“, - teigia minėtam tarptautiniam tinklui priklausančios advokatų kontoros ECOVIS ProventusLaw advokatė Loreta Andziulytė.
Kaip atskleidė tyrimas, populiariausios apklaustose šalyse yra terminuotosios darbo sutartys, kurių sudarymas trečdalyje iš apklaustų šalių yra apskritai niekaip neribojamas, tačiau kas antroje iš jų ribojamas jų pratęsimų skaičius. Pavyzdžiui, Kinijoje, Vietname ir Austrijoje terminuotą sutartį galima pratęsti tik du kartus, Lenkijoje – daugiausiai tris kartus per bendrą 33 mėn. laikotarpį, Nyderlanduose – ne daugiau kaip 3 kartus per 2 metus, Bulgarijoje ir Kroatijoje terminuotą sutartį galima sudaryti ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui (o jos nenutraukus darbuotojas toliau dirba neterminuotai), Didžiojoje Britanijoje – 4 metus, Vengrijoje – 5 metams. O štai Šveicarijoje vienos po kitos terminuotųjų darbo sutarčių su tuo pačiu darbdaviu sudarymas reiškia neterminuotus darbo santykius.
Vis dėlto ne mažiau populiarios yra ir neterminuotosios darbo sutartys (jas kaip įprastas įvardijo 81 proc. apklausų ECOVIS tinklo atstovų, tuo metu kai terminuotąsias – 90 proc.) Vis dėl to pažymėtina, kad kas antras tyrimo dalyvis kaip įprastas įvardijo ir ne viso darbo laiko bei sezoninio darbo sutartis. Štai Lietuvoje daug diskusijų sukėlusios darbo laiko sutartys be konkretaus darbo valandų skaičiaus yra pakankamai paplitusios Australijoje, panašios sutartys galioja ir Didžiojoje Britanijoje.
Paprastai užsienio darbuotojams reikia leidimo dirbti ir paprastai šis leidimas reiškia, kad darbdavys neranda darbuotojo vidaus viduje. Užsienio darbuotojas, turintis leidimą dirbti šalyje, laikomas tokiu pačiu, kaip ir kiti, darbuotoju. Pavyzdžiui, Kinijoje, užsienietis, norintis dirbti šalyje turi turėti leidimą dirbti ir gyventi šalyje bei atitinkamos darbo patirties, o jo darbo laikas šalyje ribojamas iki 5 metų. Izraelyje užsieniečiui leidimas dirbti yra privalomas, tačiau už tokį darbuotoją darbdavys moka nuo 15 iki 20 proc. didesnius mokesčius. Be apribojimų galima dirbti JAE, tuo metu kai Saudo Arabijoje privaloma darbinti tam tikrą procentą vietinių darbuotojų, Turkijoje penkiems darbuotojams turkams leidžiamas įdarbinti vieną užsienietį, Kinijoje – dešimčiai kinų – vieną užsienietį.
Įdomu tai, kad 40 proc. iš apklaustų šalių nėra privaloma sudaryti raštišką darbo sutartį. Štai Vietname leidžiama darbo sutartį iki trijų mėn. laikotarpiui sudaryti žodžiu, o Turkijoje raštiškai darbo sutartį reikia sudaryti tik jei ji tęsiasi ilgiau kaip metus.
Sutarties nutraukimo terminai nustatyti 19 iš 20 šalių, nors, pavyzdžiui, Australijoje juos nustato kiekviena valstija atskirai 122 darbo sričių ir šakų, o štai Maltoje įstatyminiai atleidimo terminai galioja tik tada, jei darbdavys ir darbuotojas dėl jų nesusitaria. Kinijoje šis terminas siekia 30 dienų, Vietname galioja 30 d. terminas terminuotosioms sutartis ir 45 d. terminas neterminuotosioms sutartims.
Visose apklaustose šalyse darbo sutartyse privalo būti darbo sutarčių šalių pavadinimai, nurodyta darbo laiko pradžia bei darbo užmokesčio dydis. 95 proc. apklaustų šalių darbo sutartyje privalo būti aprašyta pareigybė, 79 proc. šalių – atleidimo iš darbo terminai ir atostogų trukmė.
