Išrikiavusi gėles čia pat, prie gatvės, vilnietė Milda laukia pirkėjų. Šalia tulpių ir pirmieji kačiukai. Ir prašo už juos močiutė tiek, kiek ir kiti prekiautojai. Nei daug, nei mažai, kaip pati sako.
Moteris nesigina, ne pati ieško pelkėse kačiukų, o superka iš kitų žmonių. Sako pačiai jau sunku būtų po pamiškes ar pelkynus klampoti. O prie pensijos prisidurti vieną kitą eurą norisi. Jai antrina ir kitos pardavėjos. Tamara sako parduodanti draugės surinktus kačiukus. Kur jų pririnko, neišduoda. Moters dienos išvakarėse sako prekyba neprasta.
Pardavėjos sako, kad bambančių, jog kačiukai per brangūs, netrūksta, tačiau, pasak jų, niekas nė neįsivaizduoja, kaip sunku pririnkti ir parduoti pavasarinę puošmeną. Ir netrukus tuo įsitikiname patys. Nors gamtininkai sako, kad pavasarėjant ir blindžių, ir tai pačiai giminei priklausančių žydinčių karklų gausu kone ant kiekvieno kampo, jų ieškojom kone su žiburiu.
Ne ką lengviau ir parduoti surinktą puokštę. Tiesa, net ne vieną. Vieną už du eurus nusiperkam iš močiutės.
O tiems, kas nenori pirkti, gamtininkai pataria patiems ieškoti. Tiesa, nereikėtų pulti draskyti visų medžių ar krūmų. Blindžių ir karklų Lietuvoje netrūksta.
Tiesa, net ir tai, kad kačiukų Lietuvoje gausų, nereiškia, kaip sako gamtininkai, kad galima naikinti medžius. Patariama šakeles laužti arčiau kelio, kartais kelininkai medžius būna net ir nukirtę, tad galima ir iš šviežiai nukirstų pasiskinti nežalojant gamtos. Ypač šiais patarimais raginama pasinaudoti prieš Verbų sekmadienį, mat blindės šakelę kone kiekvienas prideda prie kadaginės.
TV3 žurnalistų ekperimentas reportaže