Nors per mėnesį vartojimo kainų indeksas sumažėjo net 0,5 proc., panašu, kad mėnesinę defliaciją rudenį pakeis kainų šuolis: baigsis sezoninis drabužių ir avalynės išpardavimas, pamažu brangs maisto produktai, paslaugų kainos riesis į viršų. Vidutinė metinė infliacija nuosekliai kyla ir rugpjūtį siekė 0,4 proc. Palyginti su praėjusių metų rugpjūčiu, kainos Lietuvoje ūgtelėjo 0,8 proc.
Didžiausią įtaką tokiam ganėtinai sparčiam Europos kontekste kainų kilimui turėjo augantys paslaugų tarifai. Apie 6 proc. pabrango poilsio ir kultūros bei kavinių ir restoranų paslaugos. 3-4 proc. ūgtelėjo sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugų kainos. Paslaugų infliacija, kurią labiausiai pastaruoju metu maitino augančios darbo sąnaudos, vis labiau „kompensuoja“ pigesnę energiją. Vartotojai irgi nujaučia bręstančius pokyčius – apklausos duomenimis, tris mėnesius iš eilės daugėja manančių, kad kainų augimas spartės. Kol kas infliacija Lietuvoje kyla dėl vykdomos politikos ir kainų konvergencijos. Jeigu už atskiras prekes mes jau šiandien mokame tiek pat kiek kiti europiečiai, tai paslaugos vis dar yra maždaug perpus pigesnės nei kitos ES šalyse. Taigi erdvės paslaugoms brangti dar yra – ji priklauso ir nuo politikų fantazijų (kol minimali mėnesinė alga yra politinis įrankis), ir nuo gyventojų darbo našumo bei pasiryžimo pirkti pabrangusias paslaugas.
Jeigu prie vidaus kainų didėjimo veiksnių prisidės ir išorės – energetinių išteklių bei kitų žaliavų brangimas, tuomet vartojimo kainos rinkoje gali sulaukti dar didesnio šuolio. Tiesa, euro zonoje infliacijos lūkesčiai išlieka žemi, kadangi ekonomika juda gerokai lėčiau, nei buvo prognozuota. Šis veiksnys iš dalies gali stabdyti infliacinius procesus Lietuvoje.
Kita vertus, euro zonai stagnuojant, negalima tikėtis reikšmingų pokyčių vykdomoje pinigų politikoje. Tai reiškia, kad palūkanų normos išliks žemos ir spartesnė infliacija Lietuvoje nei euro zonoje dar labiau „baus“ indėlininkus, kadangi jų laikomi indėliai bei visos santaupos pamažu paradinės savo vertę, o taip pat ir vartotojus, nes realaus darbo užmokesčio augimas sulėtės. Tuomet kentės pagrindinis ūkio augimo variklis – vidaus vartojimas. Taigi Europos centrinio banko išsvajota 2 proc. infliacija Lietuvai šiuo atveju atneš daugiau problemų, nei naudos.
