Pridėtinės vertės mokestis (PVM), kurio įprastinis tarifas 21 proc., yra įskaičiuotas į daugelio prekių ir paslaugų kainą, sumokamą galutinio vartotojo. Kaip jis skaičiuojamas ir kiek jo sumokate, galite pasitikrinti atidžiau pažiūrėję į parduotuvėje duodamą kasos kvitą.
Pajamos iš šio mokesčio sudaro didelę dalį visų valstybės biudžeto įplaukų. Šiais pinigais finansuojamos valstybės išlaidos – pradedant įvairiomis išmokomis gyventojams, mokyklų ar ligoninių išlaikymu ir baigiant tarnautojų algoms.
Europos Komisija ir kitos tarptautinės organizacijos ne kartą yra pastebėjusios, kad palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje PVM surenkama kur kas mažiau nei turėtų būti surinkta.
Naujausi tyrimai rodo, kad mūsų šalyje PVM nepriemoka viršija 1,1 mlrd. eurų per metus. Jeigu šią sumą padalintume, pvz., 600 tūkst. pensininkų, tuomet kiekvieno jų pensija padidėtų 152 eurais.
Naujienų portalas tv3.lt pasidomėjo, kodėl mums nepavyksta surinkti šio mokesčio ir ką daryti, kad situacija pasikeistų.
Gudraujantys verslininkai ir gyvulių ūkis
Ekonomistas Raimondas Kuodis įsitikinęs, kad Lietuvoje PVM nesurinkimas yra susijęs su egzistuojančiomis lengvatomis arba „gyvulių ūkiu“ apmokestinant pajamas ir administruojant gyventojų pajamų mokestį.
Užuot savo ir kitų darbuotojų pajamas išmokėję kaip darbo užmokestį ir taip pat sumokėję visus priklausančius mokesčius ir įmokas, dalis verslininkų ir įmonių vadovų naudojasi esančiomis landomis.
„Lietuvoje vis dar gajus masinis privatus vartojimas per įmones, kai jų vadovai ar darbuotojai asmeninėms reikmėms įvairias prekes ir paslaugas perka už įmonių lėšas“, – komentavo R. Kuodis.
Kadangi įmonėms nereikia mokėti PVM, tokiu būdu perkant prekes ir paslaugas sutaupoma 21 proc. jų savikainos.
Kita vertus, ekonomisto nuomone, dėl netinkamo pajamų apmokestinimo dabartinis PVM modelis apskritai socialiai nėra teisingas.
„Galite nustebti, bet priežastis, kodėl Lietuvoje taip remiasi regresiniu pridėtinės vertės mokesčiu yra pajamų apmokestinimo „gyvulių ūkis“ – tai yra negebėjimas surinkti žymesnės dalies biudžeto per gyventojų pajamų mokestį“, – įsitikinęs R. Kuodis.
Jis paaiškino, kad gerovės prasme PVM yra regresinis todėl, kad vienodas jo tarifas (pvz., taikomas duonai) senutei ir turčiui sumažina jų gerovę skirtingu lygiu – senutei jis gerokai skausmingesnis. Ekonomistai tai supranta per mažėjančio ribinio naudingumo reiškinį.
Taigi, esą reikėtų svarstyti ne mažesnį PVM maisto produktams (juo vienodai naudotųsi ir turtuolis, ir vargšas), o sutvarkyti „gyvulių ūkį“ apmokestinant pajamas ir griežčiau kontroliuojant, kas asmeninėms reikmėms perkama įmonių lėšomis išvengiant tiek viso pajamų apmokestinimo PVM sumokėjimo.
Taip gerovės valstybės nesukursime
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas vardija kelias priežastis, kodėl teik daug PVM nesurenkama mūsų šalyje. Esą kol situacija šioje srityje nepasikeis, gerovės valstybės nesukursime.
„Pirma yra ta, kad dalis parduodamų prekių ir paslaugų yra neapskaitoma. Tai vadinamas tradicinis šešėlis. Jis itin didelis paslaugų sektoriuje – tiek remonto, statybų, automobilių, tiek auklių ar valymo paslaugų. Ypatingai tų paslaugų, kurios teikiamos tiesiogiai gyventojams, o ne juridiniams asmenims.
Kita priežastis – stambesnio masto PVM vengimas. Veikia kelios tipinės schemos, tai yra prekių „mėtymas“ nuo vienos įmonės į kitą. Galiausia tam tikros įmonės tam tikroje grandinėje, jos būna skirtingose šalyse, dingsta iš akiračio ir PVM nėra sumokamas į valstybės biudžetą. Manyčiau, kad Lietuve yra gana daug tokio pobūdžio veiklos“, – komentavo ekonomistas.
Jo teigimu, dalis mokesčio nesurenkama ir dėl jo lengvatų, taikomų centriniam šildymui, malkoms, vaistams, transportui ir kt. Prie nesurinkimo prisideda ir jau minėtas privatus vartojimas įmonių lėšomis:
„Tai labai paplitęs reiškinys. Viena vertus, sudėtinga susekti tokius atvejus, kita vertus, galbūt ir nelabai stengiamasi tai daryti. Kartais susidaro toks įspūdis. Jeigu tai daroma, tai labai paviršutiniškai.“
Ž. Mauricas atkreipė dėmesį į pranešimus, kai po Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) patikrinimų, nepelningos įmonės tampa pelningomis, gerokai pasikeičia jų kaštų struktūra.
„Vis dėlto VMI pajėgumų ir noro yra nedaug. Ir dėl to toks rezultatas. Tai didelis nerimo signalas Lietuvai, kuri nori kurti gerovės valstybę. Jos nesukursi su tokiu mokesčių surinkimu ir tokiu VMI efektyvumu.
Jei norime surinkti daugiau mokesčių, tikrai turi būti skiriamas gerokai didesnis dėmesys VMI veiklai, didinant pasitikėjimą ja gyventojų akyse. Kaip ne kartą esu sakę, turime tapti „skundikų valstybe“. Gerovės valstybėse gyventojai skundžia vieni kitus mokesčių inspekcijai. Turi būti visiškai kitas pasitikėjimo lygis ir kitoks dėmesys mokesčių surinkimui ir visai VMI“, – įsitikinęs ekonomistas.
Anot jo, pasitikėjimas šia institucija itin svarbus, ypač diegiant informacines technologijas. Dalis verslo neteikia duomenų, nes baiminasi, kad jie gali nutekėti konkurentams.
Kita vertus, neretai smulkusis verslas mokesčių vengimą laiko konkurencinių pranašumu prieš stambųjį verslą. Tačiau toks požiūris neturėtų būti toleruojamas: „Jei paliksime ir toliau paliksime taip, kaip yra, su tokiu mokesčių surinkimu, nepatenkinsime tokių poreikių, kuriuos esame apsižioję.“
Beje, trečiadienį Vyriausybė patvirtino planą, kaip būtų galima surinkti daugiau mokesčių, apmokestinant taršius automobilius, išplečiant NT mokestį ir kt.
Griežtesnė kontrolė ir bausmės nepadės?
Naujienų portalas tv3.lt paklausė VMI, kodėl susidaro tokia didelė VMI nepriemoka, kodėl mokesčio surenkama mažiau nei planuota, ką daryti, kad situacija pasikeistų, taip pat kiek įtakos turi tai, kad įmonių lėšomis apmokami asmeniniai pirkiniai. Į šiuos klausimus konkrečiai atsakyta nebuvo.
VMI Atrankos ir paramos auditui departamento direktorius Valdas Buginskis pažymėjo, kad PVM „atotrūkio“ skaičiavimų negalima prilyginti mokesčių nepriemokai, kaip tai galėtų būti suprantama pažodžiui:
„Toks skaičiavimas yra atliekamas pagal tam tikrą metodiką, lyginant su kitomis, turinčią savo privalumus ir trūkumus, siekiant įvertinti galimą PVM surinkimo potencialą ir sudaryti galimybę šalims įsivertinti, ar taikomos mokesčių administravimo priemonės yra efektyvios, t.y., vertinama pati tendencija (mažėja ar didėja), o ne konkreti reikšmė.“
Esą PVM nepriemokos skaičiavimo metodika ir Europos Komisijos atstovai, su kuriais bendraujama, akcentuoja, kad ji neskirta tarpusavyje lyginti skirtingas šalis.
„Be to, šalių įverčių nepalyginamumą lemia ir tai, kad kiekviena šalis turi galimybę teikti savo prielaidas, kurios naudojamos atotrūkio vertinimui. Kiekvienos šalies mokestinės sistemos specifiką atspindinčios prielaidos metodikos autorių vertinamos ekspertiniu būdu, vienas iš jų priimant, kitas atmetant. Prielaidos paprastai naudojamos, kai šalis negali pateikti kurių nors apskaičiavimui reikalingų, bet nacionaliniu mastu nekaupiamų konkrečių duomenų“, – aiškino V. Buginskis.
Jo teigimu, šešėlinė ekonomika yra daugialypis socialinis – ekonominis reiškinys, kuriam įtaką daro daugybė veiksnių. Todėl, pvz., tik griežtinant kontrolę ir didinant bausmes, rezultatas, – ženkliai sumažinti „šešėlį“ – nepasiekiamas.
„Ne mažiau svarbios ir priemonės, kurios keičia mokesčių mokėtojų požiūrį į šešėlinės ekonomikos reiškinių toleravimą, mokesčių vengimą, skatina mokestinį sąmoningumą ir savanorišką mokesčių mokėjimą.
Šiame kontekste būtų galima išskirti keturias kryptis, kuriomis veikiama: pirma, sudarant palankesnes sąlygas mokėti mokesčius ir įdiegiant atitinkamų paskatų sistemą, pvz., šių metų naujiena, leidžiant gyventojams susigrąžinti dalį mokesčio už būsto ir automobilių remonto bei auklių paslaugas, antra, parodant visuomenei kur ir kaip yra panaudojami mokesčiai; trečia, vykdant efektyvią kontrolę ir užtikrinant atgrasančios bausmės už mokesčių vengimą neišvengiamumą; ir ketvirta, tinkamai šviečiant visuomenę, didinant jos ekonominį išprusimą bei skatinant sąžiningumą“, – aiškino pašnekovas.
Tuo metu VMI Kontrolės departamento direktorė Eglė Ramanauskienė pripažino, kad palyginti su kitais piktnaudžiavimais, PVM sukčiavimas sukelia didžiausius finansinius nuostolius:
„Ypatingai ženkli žala valstybėms padaroma, vykdant PVM sukčiavimą tarptautiniu mastu, kai į nusikalstamą veiklą skirtingose ES šalyse įtraukiamos dešimtys įmonių. Įmonės, tarpusavyje sudarydamos fiktyvius sandorius, siekia vienose šalyse PVM nesumokėti, o kitose – apgaulės būdu jį susigrąžinti iš valstybių biudžetų.“
Direktorės teigimu, kovai su PVM sukčiavimu buvo įkurtas decentralizuotas valstybių narių mokesčių ir muitinių administracijų pareigūnų, kurie greitai apsikeičia tiksline informacija apie galimas sukčiaujančias bendroves ir operacijas, EUROFISC tinklas, kuriame Lietuva taip pat aktyviai dalyvauja.
