N. Guntaitė neslepė, kad apie farmaciją iki lemtingojo vakaro nieko neišmanė. Nei jos pačios, nei artimųjų nekamavo jokios ligos, jų namuose nebuvo beveik jokių vaistinių priemonių, išskyrus jodą ar tvarstį. Ateitį nulėmęs sprendimas buvo priimtas būreliui abiturientų klaidžiojant Mažeikių gatvėmis ir svajojant, kokias profesijas jie netrukus rinksis.
„Ėjome pro vaistinę, o mane tarsi kas už liežuvio timptelėjo: „Aš vaistininkė būsiu.“ Žinoma, visi nustebo. Tačiau mane kažkas kurstė toliau ir aš pasiūliau lažintis. Lažybų aš negalėjau pralaimėti“, – beveik keturiasdešimties metų senumo įvykius prisiminė moteris.
Studijų metai, anot pašnekovės, prabėgo lengvai ir labai greitai: studijavo ją dominusią chemiją, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.
Žinių įgyji tik dirbdamas
Studijas baigusią N.Guntaitę ketvertui metų paskyrė į Akmenės vaistinę, paskui – į Tytuvėnus (Kelmės r.). Čia ji ir dirbo iki pat pensijos. Farmacininkė atviravo, kad teorinės žinios, įgytos studijų metais, būtų buvusios menkavertės be praktikos.
„Tik dirbdamas akivaizdžiai pamatai, kokių žinių tau dar trūksta, ir atsiradusias spragas nuolat bandai užpildyti skaitydamas knygas ar kitus informacijos šaltinius“, – pasakojo pašnekovė.
N.Guntaitė, remdamasi kasdiene darbo patirtimi, baisėjosi kasdien augančiu vaistų vartojimu – jį moteris vadino „vaistų valgymu“.
„Žmonės nebesistengia dėl savęs ar dėl savo sveikatos. Vaistus ir papildus jie perka tiesiog glėbiais ir tiki, kad tokiu būdu nusipirks sveikatą“, – stebėjosi pašnekovė.
Anot jos, vis daugiau žmonių užsiima savigyda – prašo parduoti jų kaimynui pagelbėjusių vaistų.
„Aš visuomet stengiuosi tokį pilietį prikalbinti kreiptis į gydytoją, tačiau anaiptol ne visi manęs paklauso. Paveikti reklamos jie mano, kad ir be gydytojo konsultacijos ar papildomų tyrimų gali pasveikti“, – apgailestavo farmacininkė.
N.Guntaitė kritikavo ir besaikį maisto papildų vartojimą – žmonės perka įvairius papildus ir vartoja juos vienu metu nuo įvairių sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, tulžies veiklai pagerinti, širdies ar sąnarių ligoms gydyti.
Pasak pašnekovės, tampa vis sudėtingiau žmogų įtikinti, jog šitaip „gydytis“ negalima.
Pačios gamindavo įvairias mikstūras
N.Guntaitė priminė, kad anksčiau tikroji farmacininko misija buvo suteikti žmogui paslaugą: sutikrinti jo atsineštuose receptuose vaistų dozes, įsitikinti, kad vaistai dera tarpusavyje. Anot pašnekovės, pasitaiko atvejų, kai kelių gydytojų išrašytus vaistus akivaizdžiai netinka vartoti vienu metu. „Jeigu tai pastebiu, iš karto skambinu gydytojui ir konsultuojuosi. Tikrai neskubu parduoti visko, kas išrašyta recepte. Gydytojai niekada dėl tokio skambučio nebuvo įsižeidę ar supykę“, – tikino N.Guntaitė.
Pašnekovė pasidžiaugė aiškia tytuvėniškių gydytojų rašysena, tačiau neslėpė, kad kartais žmonės atneša it hieroglifais išrašytų receptų. Per daugelį darbo metų farmacininkė teigė išmokusi ir tokius receptus perskaityti.
Farmacininkė su nostalgija prisiminė ir laikus, kai kartu su kolegėmis gamindavo įvairias mikstūras, lašiukus akims bei tepaliukus.
„Tai ne putrą išvirti. Darbas buvo atsakingas ir reikalaujantis daug laiko, tačiau gaminami vaistai iš tiesų buvo veiksmingi, ypač odos ligoms gydyti. Net šiandien dermatologai savo pacientams skiria kelių rūšių tepalėlius ir pamoko, kokiu santykiu juos sumaišius naudoti“, – teigė pašnekovė. Ką veiks N.Guntaitė, išėjusi į pensiją?
„Pradėsiu naują gyvenimo etapą. Gyvensiu taip, kad į vaistinę nereikėtų užsukti, nebent – kolegių aplankyti“, – kalbėjo farmacininkė.
N. Petrošiūtė