Naujoji Vyriausybė ketina iš sąstingio išjudinti gyvulininkystę, tačiau jos planai gali atsimušti į prekybininkų ir perdirbėjų oligopolijų tvirtovę.
Žemdirbiai norėtų, kad jiems atitektų didesnė dalis to, ką už maisto produktus sumoka vartotojai. Tačiau duomenys rodo, kad Lietuvoje nepažabojami prekybininkų ir perdirbėjų apetitai, o žemės ūkio produkcijos gamintojams tenka vidutiniškai tik apie trečdalis galutinės maisto produktų kainos.
Prioritetas gyvulininkystei
Naujasis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, biomedicinos mokslų daktaras, profesoriavęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės katedroje, „Valstiečių laikraščiui“ neminėjo konkrečių priemonių, kuriomis bus skatinama gyvulininkystė, taip pat neišskyrė, kurios šakos gali sulaukti daugiau dėmesio.
Tačiau akcentavo, kad bus siekiama sukurti ilgalaikę žemės ūkio politikos strategiją, kurioje prioritetas bus skirtas gyvulininkystei. „Apskritai kalbame apie gyvulininkystę, tačiau galbūt pabrėžiant pienininkystę ir mėsinę galvijininkystę. Bet kol kas to negalima vienareikšmiškai tvirtinti – geriausių sprendimų ieškosime diskutuodami su žemdirbių savivalda“, – sakė V.Jukna.
Naujasis žemės ūkio ministras pabrėžė dar vieną siekį – ilginti žemės ūkio produkcijos gamybos grandinę, kad būtų eksportuojama ne tik žaliava, bet ir kuo daugiau produktų. Tai padėtų kurti naujas darbo vietas, papildyti šalies iždą.
Stebuklų nesitiki
„Kokios konkrečios priemonės bus įgyvendinamos, netrukus paaiškės. Tačiau nuostata remti gyvulininkystę yra sveikintina. Be gyvulininkystės nematau Lietuvos žemės ūkio ateities“, – pareiškė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Jeronimas Kraujelis.
„Kad ir kokius skelbtume prioritetus, jokių stebuklų neįvyks, jei nebus patrauklesnės pieno ir mėsos produkcijos supirkimo kainos. Tik kaip tai pasiekti?!“ – naujos valdžios deklaruojamais planais žavėtis neskubėjo Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Bronius Markauskas.
Iš naujojo žemės ūkio ministro daug tikisi mėsinių galvijų augintojai. „Jei bus rimtai atsigręžta į gyvulininkystę, neišnyks maži ūkiai ir visai neištuštės kaimas“, – vylėsi Lietuvos ekologinių mėsinių galvijų augintojų asociacijos tarybos pirmininkas Albertas Šiurna. Jis pabrėžė, kad mėsinių galvijų augintojams itin svarbus pastovumas ir ilgalaikė programa, nes šiai šakai reikia nemažai investicijų, todėl vienadieniai sprendimai čia netinka.
Išsipildė su kaupu
Senas gyvulininkystės tradicijas turinčioje Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį kelis kartus sumažėjo galvijų, kiaulių. Fermos ir toliau tuštėja – vieni žemdirbiai traukiasi iš rinkos, kiti renkasi augalininkystę. Štai Danijoje vienam hektarui tenka 1,7 sąlyginio galvijo (SG), o Lietuvoje – 0,38 SG.
Pasak J.Kraujelio, nors pastaraisiais metais buvo palankios grūdų kainos, Europos Sąjungos žemės ūkio politika per tiesiogines išmokas už pasėlius labiau palaiko augalininkystę. „Nuo 2007 m. tiesiogines išmokas atsiejus nuo gamybos, gyvulininkystei buvo suduotas smūgis. Bendrosios žemės ūkio politikos nuostata riboti produkcijos gamybą su kaupu išsipildė mūsų šalyje. Jei išmoką gauni už hektarą, kam prisirišti prie gyvulių“, – vieną pagrindinių pastarųjų metų gyvulininkystės sąstingio priežasčių įvardijo LŽŪBA prezidentas.
Jis pabrėžė, kad reikia dėti visas pastangas, kad mums būtų leista pagal šalies poreikius perskirstyti ne 5 proc., o 20 proc. visų tiesioginių išmokų. „Tai būtų apie 300 mln. Lt, jei metams gauname apie 1,5 mlrd. Lt tiesioginių išmokų. 300 mln. Lt – jau nemaža suma ir pieno ūkiui, ir gyvulių augintojams paremti. Tai paskatintų gyvulininkystę atsigauti, nereikėtų vežti veršelių į Izraelį ar Turkiją“, – įsitikinęs J.Kraujelis.
B.Markauskas susirūpinęs, kad kitais metais, nebelikus nacionalinių išmokų, pieno gamintojų laukia naujas išbandymas. „Išmokos už kvotinį pieną buvo nemaža parama pieno ūkiams.
Pagal ES reglamentą kitais metais jų nebus. Tačiau kitos šalys randa netiesioginių būdų pieno gamintojams remti, tik viešai apie tai nekalba. Jei naujoji valdžia remsis tik reglamentais ir neieškos kitokių paramos schemų, bus liūdna“, – samprotavo ŽŪR vicepirmininkas.
J.Kraujelis pabrėžė, kad gyvulininkystės sektorius imlesnis investicijoms, todėl atitinkamai turi būti orientuota ir investicinė parama. „Dar labai svarbu neišblaškyti kaimo plėtrai numatomos paramos. Anksčiau buvo 4 kryptys, o dabar jau planuojamos 6 kryptys kaimo plėtros priemonėms remti. Turime visi suvokti, kad kaimas bus gyvybingas, jei čia vyks efektyvi žemės ūkio produkcijos gamyba. Tuomet ir pajamų, ir sąlygos gyventi bus, ir jaunimas gal nenorės bėgti iš kaimo“, – dėstė LŽŪBA prezidentas.
Trūksta savos kiaulienos
Kiaulių augintojai nepraranda vilčių, kad naujoji valdžia išgirs ir jų balsą. „Daugiau nei pusę suvartojamos kiaulienos turime įsivežti iš kitų šalių. Kasmet importuojame apie 60 tūkst. tonų mėsos – tai maždaug 400 mln. Lt, kuriuos duodame uždirbti kitų šalių augintojams“, – skaičiavo Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) vadovas Algis Baravykas.
Anot jo, viena iš svarbiausių kliūčių plėsti kiaulininkystę – pernelyg dideli aplinkosaugos reikalavimai ir dalies visuomenės nusiteikimas prieš kiaulių augintojus. LKAA vadovo įsitikinimu, europinėmis lėšomis remiamas investicijas kaimiškose vietovėse stabdo ir tai, kad numatyta, jog paramos gavėjas turi būti tam tikrą laiką gyvenęs ir veiklą vykdęs kaime.
„Nebūtina labai intensyviai plėtoti šios šakos, tačiau reikėtų pagaminti bent jau sau reikiamą kiaulienos kiekį. Turėtume apsibrėžti, kiek ir kokio dydžio ūkių tam reikėtų. Tuomet galima būtų planuoti investicijas ir paramą“, – teigė A.Baravykas. Pasak jo, šiam sektoriui palanki būtų ir žadama pridėtinės vertės mokesčio lengvata, taikoma daugelyje ES šalių.
Nepažabojamas apetitas
Žemdirbiai pabrėžė, kad naujos valdžios skelbiami prioritetai gali atsimušti į prekybininkų ir perdirbėjų oligopolijų tvirtovę. J.Kraujelis pateikė skaičius, kurių neturėtų ignoruoti savo nuopelnus vardijanti buvusi valdančioji koalicija, o naujoji valdžia juos turėtų pasidėti ant darbo stalo.
„Šalies gyventojai pernai maistui išleido apie 26,6 mlrd. Lt, o lietuviškos produkcijos eksportas buvo 11,5 mlrd. Lt, taigi, iš viso 38,1 mlrd. Lt. Atėmus importą (9,7 mlrd. litų), lieka 28,4 mlrd. Lt, o žemdirbių produkcija pernykštėmis kainomis yra 8,1 mlrd. Lt. Vadinasi, vienas žemdirbio litas kitiems uždirba 3,5 Lt. Ar tai – ne per daug ir ar sąžininga žemdirbių atžvilgiu?“ – klausė J.Kraujelis.
Štai pagal paskelbtus šių metų 9 mėnesių veiklos rezultatus didžiosios pieno perdirbimo įmonės uždirbo 5–20 mln. Lt, o žemdirbiai tempia „ant nulio“. Pieno ūkius kiek pastiprins nacionalinės išmokos už kvotinį pieną.
Kaip pažaboti prekybininkų ir perdirbėjų apetitą, veiksmingų receptų niekas nepateikė. „Rinka yra rinka – valstybė kainų negali reguliuoti. Tačiau yra kitokių drausminimo ir reguliavimo priemonių. Bet geriausia išeitis – viešumas ir skaidrumas. O dabar ko nepaklausi, atsakymas vis tas pats – komercinė paslaptis“, – rankomis skėsčiojo LŽŪBA prezidentas.
Apkrovė mokesčiais
Šiokia tokia atsvara prekybininkų ir perdirbėjų koncentracijai galėtų būti pačių žemdirbių kuriamos mažesnės ar didesnės perdirbimo įmonės, svaresnis kooperacijos skatinimas. „Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų šalyje nėra kooperatinių perdirbimo įmonių. Į tai reikia atsižvelgti planuojant 2014–2020 m. paramos laikotarpio priemones. Nereikėtų žemės ūkio kooperatyvų apkrauti ir pelno mokesčiais, kurie užgulė po mokesčių reformų“, – aiškino B.Markauskas.
Pieno gamintojai viliasi, kad kitais metais pagaliau pajudės kooperatinės pieno perdirbimo gamyklos statybos. Kooperatyvui „Pienas Lt“ susidūrus su paskolų gavimo problema, iki 2014 m. pabaigos buvo pratęstas europinės paramos lėšomis remiamo projekto įgyvendinimo terminas. Projektui suteikta per 50 mln. Lt parama, apie 17 mln. Lt kooperatyvo nariai sukaupė savo lėšų. Gamyklos statyboms dar reikia apie 20 mln. Lt.
Komentaras
Maisto brangimą stabdytų viešumas
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkodaros skyriaus vedėjas
Prioritetas turėtų būti teikiamas kiaulininkystei, nes jau nepatenkiname vidaus rinkos poreikių, nors prieš 15–50 metų šis sektorius buvo stiprus. Dabar eksportuojame grūdus, o du trečdalius reikiamos kiaulienos importuojame. Reikėtų stiprinti bei remti ir mėsinę galvijininkystę. Tačiau kalbos apie prioritetus liks tuščios, jei gyvulininkystės naudai nebus perskirstoma parama ir tiesioginės išmokos. Be abejo, reikia tramdyti prekybininkų ir perdirbėjų oligopolijas. Tai galėtų padaryti Konkurencijos taryba, jei užsiimtų maisto kainų monitoringu. Viešumas būtų viena iš svarbiausių priemonių, padedančių stabdyti nepagrįstą maisto kainų augimą.
Vida Tavorienė
