Vokietijos žiniasklaida praneša, kad Europos centrinis bankas ir euro zonos valstybės daro didžiulį spaudimą Portugalijai kreiptis į Europos finansinio stabilumo fondą ir taip išgelbėti nuo bankroto Ispaniją.
Portugalijos Vyriausybė vakar turėjo galutinai patvirtinti kitų metų biudžetą. Lisabona siekia iki 2014 m. dabar 9,3 proc. BVP siekiantį biudžeto deficitą sumažinti iki 3 proc. Jau kurį laiką prognozuojama, kad portugalams teks skolintis iš Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo.
Leidinys „Financial Times Deutschland", remdamasis neįvardytu šaltiniu Vokietijos finansų ministerijoje, paskelbė, kad Lisabona raginama skolintis nedelsiant. Tiek Briuselis, tiek Portugalijos Vyriausybės atstovai šiuos pranešimus paneigė. Tačiau, anot laikraščio, Europos lyderiai baiminasi, kad ties bankroto riba atsidūrusi Portugalija iš paskos nusitemps ir Ispaniją. Su Graikijos, Airijos ar Portugalijos skolomis dar tikimasi susidoroti, tačiau bijoma, kad Ispanija visiškai ištuštintų euro zonos iždą.
Slovakijos finansų ministras Ivanas Miklosas šią savaitę pareiškė, kad euro zona apskritai žlugs, jei bankai nepasidalys krizės naštos su mokesčių mokėtojais. Slovakija – vienintelė euro zonos narė, atsisakiusi prisidėti prie finansinės paramos Graikijai. Slovakijos Vyriausybė mano, kad paskola Atėnams buvo didžiulė klaida, pavertusi Europos Vyriausybes finansinių rinkų įkaitėmis.
Slovakijos ministrė pirmininkė Iveta Radicova įspėjo, kad tokia skolinimo sistema bėgant laikui rizikuoja subyrėti kaip kortų namelis. „Ir vėl tikimasi, kad visas sąskaitas apmokės mokesčių mokėtojai. Ir vėl išgelbėjami bankai", – konstatavo I.Radicova.
“Euro zona – ne rojus"
Povilas GYLYS, ekonomistas:
– Kaip apibūdintumėte tai, kas šiandien vyksta euro zonoje?
– Euro zona – ne rojus. Tai turėtų būti tarptautinis darinys, nešantis naudą tiek kiekvienam dalyviui atskirai, tiek kartu. Tačiau kuriant euro zoną nebuvo vieno būtino elemento ir tai išryškėjo Graikijos krizės metu. Nebuvo stabilaus režimo, per kurį būtų galima padėti konkrečioms su problemomis susidūrusioms šalims. Yra Centrinis bankas, bet nėra centrinės Vyriausybės. Centrinis bankas gali rūpintis tik bendrais pinigų cirkuliacijos klausimais. Bet jis negali reaguoti į konkrečią situaciją konkrečioje teritorijoje. Vadinasi, konstruojant euro zoną ne viskas buvo padaryta iki galo.
– Kaip Lietuvai atsilieps euro krizė?
– Mes nesame euro zonoje. Bet esame susieję savo valiutą su euru. Ar mes dar kokius 4–5 metus iš paskutiniųjų šliaušime į euro zoną ir leisgyviai įšliaušime, neatmetant, kad mūsų, tokių silpnučių, nepriims? Teoriškai neatmetama, kad euro zona apskritai neišsilaikys. Tad klausimas – kam mes aukojame savo ekonomiką? Dabartinė filosofija: nieko nedarome, įšliaužiame į euro zoną, o paskui esame graikų ar airių pozicijoje. Nematau, kad svarbiausi mūsų žmonės mąstytų apie tai. Ilgą laiką neduodavau interviu šiais klausimais, nes maniau, kad kas nors galvoja. Dabar aš įsitikinęs, kad niekas Lietuvoje rimtai, sistemiškai, strategiškai nekuria planų. Veikiame pagal principą “gal kaip nors", gal Briuselis prisiims už mus atsakomybę ir nereikės valdyti.
– Kas šiandien laimingesni – lietuviai, kurie neturi euro, ar estai, kurie jį tuoj turės?
– Estai irgi yra leisgyviai. Ir didelė dalis jų išsigandę. Jie mato, kas dedasi Airijoje, Portugalijoje, kas gali atsitikti Ispanijoje. Tiek aukojomės, įšliaušime ir būsime ten vargšai... Estų padėtis geresnė ta prasme, kad pašalinama vadinamoji valiutinė rizika. Bet blogoji pusė, kad jie galutinai netenka galimybės valdyti savo ekonomiką. Mes bent teoriškai tokią galimybę galime turėti, jei apsispręstume. O sprendimas tikrai nėra paprastas. Kalbu, norėdamas pabaksnoti tiems, kurie atsakingi už valstybę, kad jie pradėtų mąstyti. Jie visiškai praradę vaizduotę. O čia reikia geros ekonominės vaizduotės, matyti ES kaip visumą, matyti, kas darosi Lietuvoje – masinė emigracija, masinis nedarbas. Ir galvoti, kokie galėtų būti sprendimai.
– Kaip šioje situacijoje vertinate ES darbuotojų sprendimą pasididinti savo atlyginimus daugiau nei 3 proc.?
– Trys procentai Europos nesugriaus, bet solidarumo reikėtų, nes milijonai žmonių ES gyvena labai blogai. Tai politinės etikos dalykai. Jų atlygiai tikrai nėra maži, didintis nereikėtų. Nors labai pykstu ant naiviųjų socialistų, kurie mano, kad politikai turi apskritai negauti atlyginimų arba gauti itin varganas algas. Aš taip nemanau. Už gerą darbą turi būti gerai atlyginama. Tačiau svarbi ir moralinė atmosfera: jei visiems sunku, politikai neturėtų kaitinti atmosferos. Ir taip santykis tarp politikos ir visuomenės yra prastas. Ne tik Lietuvoje, visoje Europoje. Anksčiau juokaudavau, kad artėjame prie Markso scenarijaus – pasaulinės socialistinės revoliucijos. Dabar galvoju – o kas ten žino...
Algė RAMANAUSKAITĖ
