Uždavinys „pertvarkyti biudžetą – pakeisti Europą“ išties ambicingas. Jei tai ne vien skambūs žodžiai, o tikras siekis, nepakaks vien tik pakeisti biudžeto struktūrą.
Čia, kaip toje pasakėčioje, orkestras geriau negros kitaip susodintas. Reikalingos esminės permainos tiek formuojant biudžetą, tiek jį skirstant, o ir pats biudžeto dydis neturi būti neliečiamas tabu.
Šalies įnašas. Ir taškas
Nors ES biudžetas siekia tik procentą nuo ES bendrojo vidaus produkto – Lietuvoje perskirstymas sudaro procentus, – jis formuojamas net iš kelių šaltinių: šalių įnašų, apskaičiuotų nuo pridėtinės vertės mokesčio, šalių įnašų, apskaičiuotų nuo bendrojo nacionalinio produkto, ir muitų bei cukraus rinkliavos. Europoje jau senokai ir aktyviai svarstoma, ar Europai nevertėtų įvesti ES mokesčio, bei koks jis galėtų būti – papildomas PVM tarifas, pelno mokestis, energijos mokestis, atsiskaitymų mokestis ir pan. Penkios ES šalys narės – Jungtinė Karalystė, Austrija, Vokietija, Švedija, Nyderlandai – turi mokėjimų nuolaidas.
Pirmasis dalykas, kuris „užkliūva“ ES biudžeto pajamose – kam reikia tiek biudžeto šaltinių? Mokesčių gausa valstybiniuose finansuose taikoma tada, kai biudžetas yra toks didelis, kad vieno šaltinio nepakanka jam suformuoti, kai norima diversifikuoti biudžeto pajamų surinkimo riziką, arba kai norima sukurti regimybę, jog mokesčiai nėra dideli – truputį moki šen, truputį ten, dar po truputį kelis kartus – nė nepajauti, kad mokesčiai sudaro didžiausią tavo išlaidų dalį.
Tačiau su ES biudžetu nė vienas iš šių šaltinių puokštės priežasčių nėra tinkamas. Vieno procento biudžetui surinkti visiškai pakaktų vieno šaltinio, juolab kad ir PVM, ir GNP šaltiniai iš dalies persidengia. Jie abu apmokestina naujai sukurtą vertę ir abu yra tik bazė šalies narės įnašui apskaičiuoti. Akivaizdu, kad dviejų per daug. Reforma šioje vietoje būtų gana nesudėtinga – iš esamų šaltinių pasirinkti vieną efektyvesnį, paprastesnį, o kitą tiesiog panaikinti.
Renkantis iš PVM ir GNP šaltinių, pastarasis yra akivaizdžiai pranašesnis. Jam nereikia gausos tarpinių procedūrų, klaidų tikimybė mažesnė, jis jau dabartiniu metu sudaro apie 70 procentų biudžeto pajamų, yra proporcinis.
Tiesa, įmokoms nuo GNP skaičiuoti būtina tiksli, patikima ir suvienodinta statistika. Būtent todėl ilgainiui reikėtų pereiti prie fiksuoto dydžio įmokų, skaičiuojamų pagal gyventojų skaičių. Jei jau Europa – piliečių, tai ir Europos finansavimas – „nuo galvos“.
Naujas papildomas nuosavas ES mokestis kelia daug aistrų. Proponentai mano, kad šis mokestis suteiktų ES daugiau autonomijos, priartintų ES prie jos piliečių, sukurtų ryšį tarp atstovavimo ir apmokestinimo. Argumentai prieš ES mokestį yra ir vertybiniai, ir techniniai. ES nėra federacija, ji yra šalių sąjunga.
Kas yra ES be šalių narių – tik Briuselio ir Liuksemburgo biurokratija? Ar europiečiai norėtų mokėti ES mokestį, kuris, labai tikėtina, būtų ne vietoj esamų šaltinių, o papildomas mokestis? Joks ES mokestis negalėtų taip tvirtai garantuoti ES biudžeto subalansavimo ir sklandaus nenutrūkstamo finansavimo, kaip šalių įnašai. Ar netaptų ES mokestis Trojos arkliu į tolimesnį mokesčių harmonizavimą ir mokesčių didinimą? Ir kaip sukurti neutralų ES mokestį? Galų gale, kam jį kurti, jei patobulinus esamą biudžeto pajamų sistemą, ji visiškai tenkintų?
Žinoma, sutvarkytame biudžete negali būti vietos jokioms įmokų korekcijoms. Žinant, kad jos atsirado, jog kompensuotų kvailystes biudžeto išlaidų dalyje (tai apie garsiąją JK korekciją – jei jos nebūtų, turtingoji Didžioji Britanija sumokėtų neproporcingai daugiau įmokų, nes gauna mažai žemės ūkio paramos), galima tikėtis, kad iš esmės reformavus biudžeto išlaidas, korekcijų klausimas tiesiog pats išsispręs.
Kur išleisti pinigus?
Kaip jau buvo rašyta pirmoje dalyje, ES biudžeto išlaidos daugiausia kritikuojamos dėl to, kad jos tarsi Kalėdų eglutė – visi ten turi po savo žaisliuką ir džiaugiasi juo, bet ne visa eglute. Pagrindinis uždavinys, kuris keliamas būsimam ES biudžetui, – iš jo finansuoti tik tuos projektus, kurie atneštų naudą ne pavienėms narėms ar regionams, o visai Europai. Tai dar skambiai vadinama – sukurtų Europinę pridedamąją vertę.
Kokie tikslai gali būti vadinami bendraeuropiniais? Ar tų bendraeuropinių tikslų reikia siekti finansinėmis priemonėmis, t.y. skirstant biudžetą? O gal jiems reikėtų pasitelkti kitus instrumentus, kurie Europoje žymiai daugiau paplitę – turiu galvoje reguliavimą ir, be abejo, dereguliavimą.
Aišku tik viena – ES biudžeto dydis nėra nekeičiama duotybė. Jei nerastume bendrų tikslų, dėl kurių sutaria visos šalys narės, Europos biudžetas neturėtų būti tvirtinamas. Nepatvirtinus naujo biudžeto, praėjusių metų ar laikotarpių biudžetas – na gal išskyrus tam tikrą dalį administravimo lėšų – neturėtų galioti! Perfrazuojant paplitusį išsireiškimą, „jei gali neišleisti – neišleisk“. Nesutari dėl bendrų tikslų, (pabrėžiu – bendrų, o ne išmanytų) – vadinasi, jų nėra. Vadinasi nėra ko leisti bendrų pinigų vien tam, kad jie būtų išleisti. Ir susimesti į bendrą katilą nereikia.
Rimtai tariant, biudžetas turi būti tvirtinamas tik ta apimtimi ir tiems tikslams, kuriems be politinių mainų, tačiau bendrai pritaria įgaliotieji pritarti. Juk ES biudžeto užduotis nėra vien tik išleisti pinigų, reikia juos protingai panaudoti.
Esminis klausimas lieka dėl bendrųjų tikslų. Kokie jie yra, jei apskritai yra?
Pradėkime nuo charizmatiškojo žemės ūkio, dešimtmečiais užhipnotizavusio pinigų dalintojus. Žemės ūkis sunkiai gali pretenduoti į bendruosius ES tikslus dėl daugelio aplinkybių. ES šalių žemės ūkis labai skiriasi savo išsivystymu, iššūkiais, efektyvumu. Jei mūsiškiai žemės ūkio apologetai ir norėtų ES pinigais paremti iš kiaušinio besilukštenantį Lietuvos žemės ūkį, tokių pat išmokų neskirtų Vokietijos žemdirbiams – jie išsiveržę į priekį dešimtmečiais.
Jei pakalbintumėme kokį nors pramoninką, jis surastų priežasčių, kodėl jo sritis yra labiau remtina nei žemės ūkis. O kur dar pasaulinės kainų kilimo tendencijos ir jau minėtoji paramos kapitalizacija. Žemės ūkio rėmimas, ar tai būtų pirmoji pakopa – tiesioginės išmokos, ar antroji – kaimo plėtra, yra nepasiteisinęs projektas. Kuo anksčiau ir greičiau iš jo išeisime, tuo geriau bus mums visiems, įskaitant ir patiems žemdirbiams. Ieškoti gerų žemės ūkio paramos būdų – laiko gaišimas.
Remti žemės ūkį – pinigų nevertinimas, tarsi jie Buratino „kvailių lauke“ augtų
Antrojoje vietoje pagal beprasmiškumą yra Sanglaudos politika, skirta ekonomiškai ir socialiai atsilikusioms narėms „priauginti“ iki išsivysčiusiųjų lygio. Sanglauda ekonomikoje neišvengiamai vyksta, tačiau ji yra kitokio pobūdžio reiškinys, nei Sanglaudos politikos tikslai ir projektai. Sanglauda vyksta naikinant barjerus prekiauti, keliauti, dirbti, gyventi. Tačiau tokiai sanglaudai nereikalingos biudžeto lėšos – jai vykti reikalingas rinkos atvėrimas ir dereguliavimas.
Europietiškoje sanglaudos politikoje keliami sanglaudos tikslai yra nepasiekiami iš esmės. Absoliuti sanglauda nei įmanoma, nei pageidautina. Sanglaudos politika niekuomet nebuvo bendras ES tikslas, o atsirado ji politinių mainų keliu, kaip kompensacija mažiau išsivysčiusioms šalims narėms. Sanglauda paremta ne bendrų tikslų finansavimu, o savitiksliu lėšų perskirstymu. Apie kokį Europos konkurencingumą galima kalbėti, jei sanglaudos lėšos skiriamos ne geriausiems, o blogiausiems?
Lisabonos strategijos, kurią trumpai galima apibūdinti kaip siekį tapti ekonomiškai pajėgiausia, siejimas su „Sanglaudos“ politika apskritai netelpa į logikos rėmus. Jei šelpi skurdžius, tai gerovės nepadaugėja, ji tik persiskirsto tarp šalių, regionų, žmonių. Gal kiek ir žiauri tiesa, ypač mums, vis dar esantiems besivejančiųjų gretose. Tačiau dėl to, kad užsimerki prieš tikrovę, ji juk nepasikeičia. Kaip savo buityje vengiame blogos kokybės, kodėl tai negalioja ES pinigams?
Konkurencingumas yra ne vien pastaruoju metu ekonominėse diskusijose dažnai skambantis žodis, o rimta užduotis Europai. Ir vėlgi, ES pinigais finansuojama Konkurencingumo politika, sudaranti apie 10 procentų ES biudžeto ir po kurios sparneliu glaudžiasi moksliniai tyrimai, ambicingasis ir labai jau abejotinas „Galileo“, transportas bei energetika, toli gražu negali konkurencingumui atsverti tos žalos, kurią ES biudžetas finansuoja per bendrąją žemės ūkio politiką ir sanglaudą. ES biudžeto politikų tikslai yra prieštaringi tarpusavyje, tai kaip jie gali neprieštarauti bendrajam tikslui?
Ir vėl tenka grįžti prie klausimo, ar Europos Sąjunga turi tokių tikslų, kuriems pritartų visi, atsiribojantys nuo to, kurioje – pietinėje ar rytinėje – dalyje būtų išleistos ES biudžeto lėšos.
Neabejoju, kad būtų besiginčijančių, tačiau didžiausia vertybė, kurią žmonėms duoda ekonominė sąjunga – tai bendra rinka. Galimybė daugiau parduoti, tačiau ir konkuruoti. Naikinti esamus bendrosios rinkos trukdžius – štai kur ES misija. Didžiausia dalimi tie trukdžiai yra juridiniai, tad jų naikinimas kainuoja tik administravimo išlaidas. Tačiau dalis trukdžių yra fiziniai – tiesiog žmonėms ir prekėms sudėtinga susisiekti, nes nėra infrastruktūros. Jos kūrimas ES lėšomis būtų naudingiausias europiečiams.
Bendrų tikslų Europa neturi tiek jau daug, dauguma problemų geriausiai sprendžiamos šalyje, savivaldybėje, savo kieme. Mažas, bet labai taiklus biudžetas – tokia būtų siekiamybė, o realybė, kaip žinia, yra marga. Itin didelę paklausą turi klimato kaitos mažinimo finansavimas – senosios ES valstybės puikiai pastebėjo, jog klimato kaitos tyrimai jiems nepalankiausi, ir kad tai yra puiki galimybė atsiriekti biudžeto. Blogiausia tendencija, kuri vyrauja diskusijose – be atvangos siekiama surasti, ką gi finansuoti vietoj naikintinų politikų. Fantazija ir išradingumas yra puikios savybės privačiame versle bei gyvenime. Tačiau valdžioje šios savybės virsta išlaidumu ir biurokratija.
ES biudžetas turės keistis. Jei ne dėl to, kad drąsiesiems norisi pakeisti Europą, tai bent jau dėl to, kad keičiasi pati Europa. Galų gale, jei jau ne piniguose laimė, tai gal ji tame, kad bent svarstydami apie ES biudžeto reformos principus, galvojame apie klestinčią Europą, o ne apie savo kišenės papildymą kitų tuštėjimo sąskaita.
Rūta Vainienė
Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuota ekspertė
Koalicijos už Laisvą Europą Biudžeto ir mokesčių grupės vadovė
