Sunku tikėti tuo, kad Europos centrinis bankas (ECB) ketvirtadienį nesumažins bazinės palūkanų normos. Nuo paskutiniojo ECB valdybos narių susitikimo balandžio pradžioje euro zonos nedarbo lygis kilo, o infliacija sumažėjo daugiausiai per trejus metus – 1,2 procento. Tai yra aiškiai žemiau nei ECB užsibrėžtas 2 proc. tikslas, rašoma „The Financial Times“.
Visgi ECB neturi iliuzijų, kad palūkanų normos sumažinimas paskatins gerus pokyčius. Suprantama, kad dabartinė monetarinė politika yra per silpna Vokietijai (reikia tikėtis, kad tiesmuki Vokietijos bankininkai nesiims beatodairiškų veiksmų). Vis dėlto, daugumai Pietų Europos valstybių toks „perdavimo mechanizmas“ – kai mažesnės palūkanų normos politiškai įvedamos į tikrą ekonomiką – yra sugedęs.
Smulkusis verslas Italijoje dabar moka tokias pačias palūkanas, kaip jų konkurentai iš Vokietijos mokėdavo iki banko „Lehman Brothers“ griūties 2008 metais. Tada centriniai bankai drastiškai mažino palūkanų normas visame pasaulyje. Šis faktas apima ir visus euro zonos pietinių periferijos valstybių bankus.
Tokiomis aplinkybėmis, ECB sumažinus palūkanų normą, tarkime, ketvirčiu procento iki 0,5 proc., tai duotų tik labai silpną signalą, kad bankui rūpi Pietų Europos sunkiai besiverčiantis verslas ir vartotojai.
Jei ECB visų nenustebins ryžtingesne politika (pavyzdžiui, planu kaip padėti smulkiajam verslui), tai bus labai kuklus Mario Draghi, ECB vadovo, atsakymas. Pernai vasarą jis pažadėjo padarysiąs „viską, ko tik reikės“, kad išgelbėtų euro zoną.
Katastrofos išvengta, tačiau ECB lieka suirzęs. Dar reikia padaryti daug svarbių pertvarkų euro zonos institucijose, bankuose ir ekonomikose, jei norima grįžtį į plėtros ciklą, sumažinti nedarbo lygį ir užtirktinti ilgalaikį Europos pinigų sąjungos stabilumą. Tačiau finansų rinkos aplaidžiai žiūri į euro zonos politikų sprendimus ir tai yra dėl pasaulio centrinių bankų ir ECB veiksmų.
Labiausiai stebina investuotojų sprendimų kaita. Kai euro zonos krizė buvo pačiame įkarštyje Vokietijos vyriausybės vertybinių popierių pajamingumas atvirkščiai koreliavo su Ispanijos ir Italijos vertybinais popieriais. Krizių metu Vokietijos vertybinai popieriai atrodė kaip saugi investicija. Tačiau nuo šių metų Ispanijos dvejų, penkerių ir dešimties metų vertybinių popierių pajamingumas teisiogiai koreliavo su Vokietijos vertybiniais popieriais.
Vietoj to, kad pardavinėtų, investuotojai ieško priežasčių pirkti. Viena iš jų – ECB pašalino „naujos denominacijos“ riziką; pavojų, kad sugriuvus euro zonai, vertybiniai popieriai bus pervertinti pagal silpną vietinę valiutą.
Investuotojai taip pat pozityviai žvelgia į fiskalinę reformą. Vertybinių popierių pajamingumas nukrito, nepaisant vyriausybių pritaikytų švelnesnių taupymo politikos paketų. Tai būtų logiška, jei spartesnis ekonominis vystymasis gerintų ilgalaikį skolos stabilumą. Vis dėlto, tai leidžia vyriausybėms toliau pelnytis iš rinkose tvyrančio neužtikrintumo.
Kol M. Draghi pabrėžia, kad mažėjantys vyriausybių skolinimosi kaštai yra ženklas, jog euro zona kapstosi iš krizės, trejų metų senumo pavyzdžiai rodo, kad reformoms reikalingas spaudimas iš rinkų pusės. Planai dėl stipresnės euro zonos fiskalinės ir bankų sąjungos subliuško, kai Ispanijos ir Italijos vertybinių popierių pajamingumas pernai išaugo 7 procentais. Nuo to laiko progresas žymiai sulėtėjo.
Rinkos gali atsigauti greitai. Šį procesą gali paspartinti supratimas, kad Japonijos investuotojai toliau lieka Japonijoje arba skolinimosi agentūrų reitingų duomenys privers investuotojus persigalvoti. Visgi yra tikimybė, kad euro zona dar ilgai ilgai išliks rami vertybinių popierių rinkos atžvilgiu.
Tokiu atveju nelieka intrigos, kas sugalvos naują „šoko ir bauginimo“ planą, kad būtų atstatyta euro zonos ekonomika.
