Oksana Laurutytė
Savaitraščiui „Šiauliai plius“ išspausdinus straipsnį „Šešėlis ne versle, šešėlis – pašalpininkuose“, kuriame vienos miesto mezgimo įmonės vadovas dalijosi patirtimi, kaip sunku rasti darbuotojų, redakcija sulaukė rezonanso. Kaip rašo savaitraštis „Šiauliai plius“, skambinę ir komentarus rašę skaitytojai pasidalijo patirtimi, kad mieste lyg su žiburiu reikia ieškoti kultūringo ir darbuotoją gerbiančio darbdavio.
Beveik metus darbo prekybos srityje aktyviai ieškanti 39-erių šiaulietė Diana dalyvavo ne vienoje darbuotojų mugėje, susitikime su darbdaviais. „Darbuotojų mugės – lyg vergų turgus. Darbdaviai taip arogantiškai bendrauja, kad nebenustebčiau, jei paprašytų išsižioti ir parodyti dantis“, – sako Diana.
„Aš vadovas, tu – kvailys“
„Pagarbos darbo ieškančiam žmogui iš darbdavio labai trūksta. Kartais atrodo, kad jie ne darbuotojo ieško, o siekia žmogų pažeminti, pasinaudoti, pasityčioti“, – sako Diana. Metus darbo ieškanti moteris žiemą dalyvavo atrankoje, kur ieškojo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo-vadovo dideliame prekybos centre. Sutartu laiku darbdavys neatvyko, verslo administravimo vadybininkei teko laukti 45 minutes.
„Arogantiškas darbdavys ėmė klausinėti ne to, kas susiję su darbu, o net kuo dirba mano tėvai, kokio amžiaus vaikai, kur aš gyvenu, iš ko gyvenu, kokiu automobiliu važinėju. Kai jis pavėlavo į susitikimą jau supratau, kad negerbia žmogaus. Galiausiai jis paklausė, ką aš, kone vargšelė, dabar darysiu, jei darbo negausiu. Buvau pakraupusi“, – sako pašnekovė.
Darbdavys į moterį net nepakėlė akių, verslo administravimo kvalifikacija jam pasirodė per žema, moteriai pasiūlyta dirbti paprasta pardavėja. „Jei būčiau norėjusi dirbti pardavėja, darbą būčiau seniai susiradusi. Aš gebu daugiau, turiu patirties, esu baigusi studijas“, – sako ji.
Dianai teko dalyvauti ir darbuotojų mugėse. Jos moteriai priminė tikrą vergų turgų. „Asociacija tokia, kad betrūksta, jog mane išrengtų iki apatinių ir dar dantų būklę patikrintų“, – sako ji.
Į pokalbį buvo atėjusios apie dešimt moterų. Pasipūtęs darbdavys išgyrė save, o tada pirštu baksnodamas liepė pasisakyti. „Tokios kultūros iš darbdavio tikrai nesitikėjau. Išsyk matosi, koks bus darbas, kaip elgsis su tavimi. Darbdavys dar pasidžiaugė, kad mano vaikas didelis, vadinasi, nereiks jo slaugyti. O aš kas? Robotas, kuris negali susirgti?“ – stebėjosi ji.
Anot Dianos, daugeliui Šiaulių įmonių vadovų reikėtų patiems kursus palankyti, tapti kultūringesniais, pagarbesniais. Juk darbuotojas turi patirties, gali ja pasidalyti su darbdaviu, tačiau arogantiški vadovai, žinoma, viską žino geriau. „Aš vadovas, tu – kvailys – kone tokia logika vadovaujasi dauguma darbdavių“, – sako ji. Moteris bandė įsidarbinti žemesnės kvalifikacijos reikalaujančiame darbe nei yra įgijusi. Darbdavys, perskaitęs CV, ėmė kamantinėti, ar ji neketina ieškoti kito darbo, pabėgti kitur. „Jei aš padariau sprendimą, vadinasi, žinau, ką darau. Galų gale, jei gerai dirbsi, gali karjerą padaryti bet kur“, – sako ji.
7 tūkst. investicijos – į šluotą
Pusę metų Diana gavo pašalpą iš darbo biržos, dabar gauna socialinę pašalpą. „Mano sąžinė rami dėl to, kad gaunu pašalpą. Man dėl to negėda, tik nemalonu, kad esu priversta prašyti paramos. Mano darbo patirtis – 16 metų, dirbau sąžiningai, mokėjau mokesčius, beveik nesinaudojau medikų paslaugomis, manau, kad pinigų šiam sunkiam periodui esu sukaupusi. Visose šalyse yra bedarbių, socialiai remtinų žmonių. Niekas nėra garantuotas, kad netaps bedarbiu, neatsidurs „pašalpininkų“ pusėje“, – sako moteris.
Moteris sako, kad mezgėjais ir siuvėjais niekas nenori dirbti, nes ir alga siūloma per maža, ir darbas labai sunkus. „Man nepatinka siuvimas ir mezgimas. Kodėl turėčiau būti siuvėja? Man nesvarbu, kokias pareigas užimu, bet darbe noriu saugiai jaustis, būti gerbiama ir gauti maždaug 1,5 tūkst. Lt dydžio algą“, – sako Diana. Pašnekovės nuomone, žmonės keičia darbo vietą dažnai ne dėl mažos algos, o dėl to, kad su jais nepagarbiai elgiamasi, jie junta įtampą, yra įžeidinėjami darbdavio. „Šiauliai – mezgėjų miestas, daugelis žmonių dabartinių įmonių vadovais tapo „štukas“ megzdami ir pardavinėdami. Jokio išsilavinimo jie neįgijo, yra neišauklėti, su plūgu, kyšančiu iš kišenės. Ko iš tokių gali norėti?“ – klausia Diana.
Daug metų viešajame sektoriuje dirbusi moteris iš darbo išėjo savo noru – pavargo nuo įtampos, nerimo. Metusi darbą kreipėsi į darbo biržą, aktyviai darbo ieško pati.
Gaudama socialinę pašalpą, moteris turi ją atidirbti. Atidirbti ji sutinka, bet jai buvo pasiūlytas šlavėjos ir valytojos darbas. „Baigiau kolegiją, už mokslus sumokėjau apie 7 tūkst. Lt. Aš mokslus baigiau, tiek išlaidų patyriau, o dabar man valstybė ištiesė šluotą“, – baisisi ji.
Moteris prašė jai skirti aukštesnės kvalifikacijos darbą, bet nesulaukė. Teko šluoti gatves ir valyti įmones.
Darbuotojai ir darbdaviai gina savo teises
Darbuotojų ir darbdavių ginčus sprendžia ir Darbo ginčų komisijos. Siekiant sparčiau ir veiksmingiau suteikti darbuotojams pagalbą, sumažinti administracinius formalumus ir su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, nuo 2013 m. sausio1 d. prie VDI teritorinių skyrių buvo įsteigtos darbo ginčų komisijos (DGK), kurioms perduotas individualių darbo ginčų sprendimas. Individualiu darbo ginču laikomas darbuotojo ir darbdavio nesutarimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, neatlygintos materialinės žalos, paskirtos drausminės nuobaudos, nesuteiktų atostogų ir pan.
Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos pirmininkė Daiva Snudaitienė sako, kad tiek darbuotojai, tiek darbdaviai aktyviai naudojasi galimybe greitai ir kokybiškai išspręsti individualius darbo ginčus. Šiais metais VDI Šiaulių teritorinio skyriaus DGK buvo užregistruoti 256 prašymai, dėl kurių priimti 236 sprendimai.
Lyginant su praėjusiais metais, prašymų skaičius išaugo 43 proc. „Dažniausiai DGK prašoma iš darbdavio išieškoti vėluojantį darbo užmokestį, sumokėti dienpinigius, galutinai atsiskaityti darbuotojui išėjus iš darbo, taip pat buvo nagrinėjami ir darbuotojų prašymai, dėl drausminės nuobaudos panaikinimo. Pasinaudodami atsiradusia galimybe ginti savo pažeidžiamas teises, į DGK kreipiasi ir darbdaviai, dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo“, – sako pašnekovė.
Dauguma prašymų, kuriuose darbuotojai ir darbdaviai gynė savo teises gauti priklausantį darbo užmokestį, atlyginti patirtą materialinę žalą ir pan. VDI Šiaulių teritorinio skyriaus DGK ieškovų reikalavimus patenkino arba šalims dėl individualaus darbo ginčo išsprendimo sudarius rašytines taikos sutartis patvirtino savo sprendimu. Atsakovui iki DGK posėdžio įvykdžius ieškovo prašyme keliamus reikalavimus ir ieškovui atsisakius visų pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba DGK posėdžio metu buvo priimti sprendimai atsisakyti nagrinėti prašymus arba nutraukti darbo bylos nagrinėjimą. Netenkinta buvo tik maža dalis ieškovų prašymų.
„Darbo bylos, ypač tos, kuriose darbuotojai siekia atgauti jiems priklausantį, tačiau vėluojantį darbo užmokestį, yra aktualios „čia ir dabar“. Skubėti spręsti bylas įpareigoja ne tik teisės aktai (nustatytas darbo ginčo išnagrinėjimo terminas – 1 mėnuo), bet ir DGK narių žmogiškasis suinteresuotumas greičiau padėti žmonėms, keletą mėnesių neatgaunantiems uždirbto darbo užmokesčio (kaip jau minėta, tokių bylų – absoliuti dauguma)“, – sako D. Snudaitienė.
Pažymėtina, kad darbuotojai tampa vis aktyvesni darbdavio atžvilgiu kartu su reikalavimu dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo pareikšdami reikalavimus ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už delsimo laiką išieškojimo.
