The Economist rašė, kad toks įstatymas įvestas Meksikoje pasitvirtino. Dėl didesnių kainų gazuotų gėrimų vartojimas sumažėjo 1,9 proc. per 2014 metus, o vandens buteliukuose poreikis išaugo 5,2 proc.
Toks įstatymas galioja ir Europoje. Vengrijoje papildomas mokestis įvestas 2011 metais, Prancūzijoje – 2012 metais. Tiesa, buvo ir nepasisekimų. 2013 metais įsivedusi šį mokestį Danija, vėliau jį panaikino. Slovėnijos valdžia taip pat žadėjo įvesti didesnį mokestį, bet buvo perkalbėta vaisvandenius gaminančių bendrovių.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pripažįsta, kad cukraus vartojimas Lietuvoje per didelis, bet Meksikos pavyzdys mums per tolimas.
„Meksikoje kokia situacija, mąstysena bei pragyvenimo lygis. Gal ten tam tikras efektas ir yra, bet pas mus tiesiog reikia kalbėtis su žmonėmis apie tai kokią žalą duoda cukrus, vaisvandeniais bei perteklinis nesveikas maistas ir judėjimo stoka. Manau, kad tos priemonės duotų didesnė efektą negu kainos padidinimas, iš ko naudos turėtų kažkas, bet ne visuomenė“, – mano politikas.
Prie kainų priprantama
Pašnekovų nuomone, žmonės lengvai suranda pakaitalus pabrangusiems produktams arba įpranta prie didesnės, kainos ir ilgainiui jos nebepastebi.
„Danijos pavyzdys rodo, kad 2 – 3 mėnesius vartojimas buvo sumažėjęs, tačiau vėliau žmonės priprato prie naujų kainų. Jei tie produktai pabrangtų keliolika centų, žmonės po kelių savaičių būtų prie to pripratę. Tad patys vartotojai nukentėtų dėl to, nes pamirštų, kad įvestas kažkoks mokestis. Kitokios prevencinės priemonės turėtų duoti efektą, pavyzdžiui, švietimas“, – sako A. Matulas.
Ekonomistas Žilvinas Šilėnas taip pat įsitikinęs, kad mokestis nepasiteisintų. Mat Meksikos statistika parado ir tai, kad išaugęs vandens buteliukuose poreikis yra susijęs su kylančiu žmonių gyvenimo lygiu. Danai mums artimesni, tad reiktų reaguoti į jų patirtį.
„Ilgainiui danai arba pradėjo važinėti į Švediją arba Vokietiją pirkti tas prekes, kurios ten kainuoja be mokesčio. Antra, jei pabrangsta produktai turintys cukraus ar riebalų, tie žmonės, kurie anksčiau juos pirkdavo, o dabar neišgali – perka pigesnius“, – tikina ekonomistas.
Jo manymu, tai nėra garantas, kad skatins sveiką gyvenseną. Toks mokestis gali nesukelti jokio efekto ir nuskriaudžia tuos, kurie turi mažiausias pajamas.
„Moralė tokio mokesčio būtų tokia: jei turi pinigų, tai gali valgyti ką nori, jei neturi, valdžia nuspręs už tave. Sakyčiau labai amoralus dalykas. Taip pat yra technologinė pusė. Gamintojai gali bandyti cukrų kuo nors pakeisti, pavyzdžiui, krakmolu. Klausimas, kas iš sveikatos pusės naudingiau tuomet“, – įvertina Ž. Šilėnas.
Dietologės Eglės Šinkevičiūtės teigimu, priemonių norint pažaboti tokių produktų pirkimą, reikėjo imtis jau seniai. Tačiau mokestis – gali nebūti tinkamiausias variantas.
„Iš patirties matyti, kad pakėlus tabako kainas, alkoholio kainą, kaip vartotojų buvo, jų taip ir bus. Cukringų produktų vartojimas yra vienas iš blogų įpročių. Kad ir kiek tai kainuos, įpratęs prie cukraus žmogus, psichologiškai blogai jausis be jo ir ieškos kokiais kitais būdais pakeisti. Neveltui sakoma, kad cukrus yra baltoji mirtis, o pripratimas yra blogiau už prigimimą. Suformuoti tinkamus įpročius yra labai sunku“, – komentuoja dietologė.
Ji pamini, kad geros prevencijos pavyzdys – draudžiami greitų užkandžių aparatai mokyklose. Vis dėlto tų produktų yra visuose prekybos centruose ir degalinėse, tad didžiausią žalą padaro marketingas.
„Retai kuomet į priekį bus iškeltas vanduo, bet į priekį iškelti energetiniai gėrimai ir vaisvandeniai ryškiomis etiketėmis. Kuriamos žaismingos, spalvingos reklamos. Jos įsimena ir automatiškai žmogus nuėjęs į parduotuvę perką tą produktą“, – pasakoja E. Šinkevičiūtė.
Biudžeto nepapildytų
Nors toks mokestis reikštų ir papildomas pajams į biudžetą, kurios galėtų būti skiriamos sveikatos apsaugai ar švietimui, politiko nuomone, biudžetas negali būti pildomas bet kokia kaina, vartotojai – svarbesni.
Ekonomistas įžvelgia tai, kad valdžia nuolat kelia mokesčius, bet biudžete pinigų vis tiek trūksta. Reikėtų keisti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) tvarką.
„Dabartinė sveikatos finansavimo sistema neskatina žmogaus rūpintis savo sveikata. Mūsų sistema sako nesvarbu ar sveikai gyvensi, ar ne, vis tiek mokėsi priklausomai nuo to, kiek uždirbi. Privatus sveikatos draudimas tas problemas išspręstų. Įnešti įmokas, kurios būtų paskiriamos atsižvelgiant į tam tikrus veiksnius: antsvorį, kaip sveikai gyveni. Tai priverstų žmones susimąstyti“, – svarsto Ž. Šilėnas.
Dietologė pritaria, kad tokia sistema, būtų gera prevencija prieš šlamšto pirkimą, tačiau kiltų klausimų, dėl teisiško tokios sistemos įvedimo.
„Dabar yra sveiko maisto mada ir pačios įmonės išleidžia daug didesnius biudžetus šviesdamos apie sveiką maistą nei pati valdžia, kad galėtų. Nemanau, kad leisti mokesčių mokėtojų pinigus aiškinant vaikams, ką geriau vartoti, yra geras mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas“, – prideda Ž. Šilėnas paklaustas apie surinktų pinigų panaudojimą švietimui.
Svarbiausia – keisti įpročius
Dietologė pasakoja, kad cukraus vartojimas žmogui suteikia pripratimą, o būtent per pripratimą ir prasideda paties savęs nutukinimas. Vartojama gliukozė su anglies dioksidu skatina riebalų kaupimąsi, kurių atsikratyti vėliau yra labai sunku.
„Tai sudaro celiulitinius riebalus, kurie kaupiasi pilvo apačioje, strėnose, šlaunyse, rankose, o tą celiulitą panaikinti – be galo sunku. Tam reikia daug jėgų ir užsispyrimo. O nutukimas skatina ir kitas ligas. Slipnėja kaulai, krypsta sąnariai, atrofuojasi raumenys, sunku judėti, atsiranda kvėpavimo sutrikimai, hormonų, skydliaukės, širdies kraujagyslių ligos. Dėl genų nutukimo neatsiranda, retai kada jis būna ir nuo ligos. Dažniau prasideda dėl sutrikusios hormonų veiklos, nes nuo hormoninių vaistų vartojimo išsiderina organizmo veikla“, – pasakoja E. Šinkevičiūtė.
Cukraus pakaitalus dietologė vertina neigiamai, nes jie nepanaikina problemos.
„Skrandis nežino ar tai šokoladas, ar cukrus. Mes gauname saldumą, išsiskiria fermentai, kurie virškina cukrų, bet cukraus formulės negaunam. Gaudant perdirbtą cukraus formulę išsiskyrę fermentai neranda su kuo susidoroti ir siunčiame impulsą suvartoti kažko saldaus dar“, – sako E. Šinkevičiūtė.
Ji pataria, kad svarbiausia – pakeisti įpročius: valgyti tinkamus maisto produktus, gerti daug skysčių.
„Organizmui reikalingi skysčiai, kurie viską filtruotų. Tai vanduo ir nesaldinta žalioji arbata. Tačiau verta paminėti, kad vanduo turi būti kambario temperatūros, nes ledinio vartojimas nepadeda išnešti stambiųjų riebalų ląstelių iš šlaunų“, – pataria dietologė.