Kaip ilgalaikis bendros Europos valiutos koncepcijos kritikas nematau jokios priežasties džiaugtis tuo, kad situacija yra tokia ir kad tokio tipo klausimas gali iš viso kilti - ir dar taip užaštrintai. Pirmiausia būtina bent jau darbiniais tikslais apibrėžti, kaip aš suprantu žodį “žlugs”. Viskas ne taip jau paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kalbant apie euro zoną, siūlosi mažų mažiausiai dvi šio žodžio interpretacijos.
Pagal vieną iš jų sakyčiau, kad euro zonos projektas, arba bendros Europos valiutos sukūrimo projektas, jau seniai žlugo. Arba, švelniau tariant, nesukūrė efekto, kurio buvo tikimasi. Valstybėms, kurios sutiko atsisakyti dešimtmečius ar šimtmečius naudotos nacionalinės valiutos, šis projektas buvo pristatomas kaip neginčytinas ekonominis pranašumas.
Buvo publikuojamos plačios, deja, tendencingos ir dėl to pseudomokslinės studijos, kurios žadėjo, jog bendra Europos valiuta prisidės prie ekonominio augimo paspartinimo ir infliacijos mažinimo; šios studijos ypač pabrėžė, jog šios valiutos zonos valstybės narės bus - kur kas labiau negu praeityje - apsaugotos nuo bet kokių nemalonių išorinių ekonominių veiksnių.
Lėtina ekonomikos augimą
Akivaizdu, kad nieko panašaus neatsitiko. Atsiradus euro zonai jos valstybių narių ekonominės plėtros tempai, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais, dar labiau lėtėjo. Toliau gilėjo plyšys tarp šių valstybių ekonomikos augimo ir kitų reikšmingų ekonomikos centrų, tokių kaip JAV, Kinijos ir Pietryčių Azijos, įvairių valstybių skirtinguose žemynuose, ar net kai kuriose Rytų Europos valstybėse, kurios nepriklauso euro zonai.
Ekonomikos augimas euro zonos valstybėse nuo penktojo ir šeštojo dešimtmečio buvo vis lėtesnis, o euro įvedimas šios tendencijos niekaip nepakeitė. Europos centrinio banko duomenimis, šiose valstybėse vidutinis metinis ekonomikos augimo rodiklis sudarė 3,4 proc., aštuntajame dešimtmetyje buvo 2,4 proc. ir devintajame dešimtmetyje 2,2 proc., o euro dekadoje, t.y. nuo 2001 iki 2009 metų, sudarė tik 1,1 proc. Kitur pasaulyje neįvyko nieko panašaus.
Nepavyko pasiekti ir euro zonos valstybių infliacijos lygio suvienodėjimo. Joje susikūrė dvi akivaizdžiai skirtingos valstybių grupės. Viena žemo infliacijos lygio, kita - Graikija, Ispanija, Portugalija, Airija ir dar keletas kitų - didesnio infliacijos lygio.
Augo ilgalaikis prekybos balanso netolygumas, išsiskyrė valstybės, kuriose eksportas lenkė importą, ir valstybės, turinčios prekybos deficitą. Ne atsitiktinumas, kad tai buvo valstybės, kur infliacija didžiausia. Neįvyko jokia euro zonos homogenizacija.
Euras - politinis sprendimas
Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė visas šias problemas “tik” iškreipė ir apnuogino, bet jų nesukėlė. Man tai nebuvo jokia staigmena. Dabartinių šešiolikos Europos valstybių “euro valiutos zona” šiuo metu nėra optimali valiutos zona, kad ir ką sakytų elementarūs ekonominės teorijos vadovėliai.
Euro zonos atsiradimas buvo pirmiausia politinis sprendimas, kuris visiškai nereiškė, kad visa ši valstybių grupė yra tinkama bendros valiutos projektui. Taigi, jei valiutos zona nėra optimali, jos sukūrimo ir išlaikymo sąnaudos lenkia pajamas, kurios gaunamos iš jos veikimo.
Žodžiai “sukūrimas” ir “išlaikymas” pavartoti neatsitiktinai. Dauguma ekonomikos komentatorių buvo patenkinti pirmojo žingsnio paprastumu ir tariamu nebrangumu. Jie prisidėjo formuojant įvaizdį, kad viskas gerai. Bet tai, žinoma, buvo klaida, į kurią mes - bent jau kai kurie - bandėme atkreipti dėmesį iš pat pradžių, bet niekas mūsų nesiklausė.
Aš nemačiau priežasties abejoti, kad euro zonos veikimo pradžios akimirką valiutos kursai, su kuriais valstybės įžengė į šį projektą, daugmaž, bet tikrai ne 100 proc., atspindėjo realią tuometinę ekonomikos būklę.
Dešimt euro zonos veikimo metų vedė prie to, kad - ir tai buvo visiškai neišvengiama - atskirų valstybių ekonominė plėtra pradėjo skirtis ir bendros valiutos “tramdomieji marškiniai” ėmė vis stipriau veržti atskiras valstybes nares.
Jeigu vyravo geras oras ekonomine prasme, akivaizdžių problemų nekilo. Kai tik atėjo krizė, arba blogas oras, euro zonos nevienalytiškumas tapo gerokai ryškesnis. Todėl drįsčiau teigti, kad euro zona kaip projektas, kuris turėjo tapti ekonominiu benefisu, buvo nesėkmingas.
Didelę kainą moka visi ES nariai
Visiškai kas kita yra tai, kas labiau domina mėgėjus ir politikus, o ne ekonomistus, būtent - ar euro zona žlugs kaip institucija ir ar bendra Europos valiuta bus atmesta. Mano atsakymas - ne. Į šią bendrą Europos valiutą, kaip sutvirtinantį elementą, į viršnacionalumą linkstanti ES investavo tiek politinio kapitalo, kad, manau, ateityje ji tikrai nebus atmesta.
Toliau gyvuos, bet už nepaprastai didelę kainą, kurią mokės euro zonos valstybių piliečiai, bet netiesiogiai ir kiti europiečiai, tie, kurie namuose neatsiskaito eurais ir pasiliko nacionalinę valiutą. Ta kaina bus - tai sunkiai apskaičiuojama vienam žmogui - ilgalaikis ekonomikos augimo lėtėjimas, kuris taps ekonomiškai nuostolingas, atsižvelgiant į mūsų potencialą ir kitų pasaulio valstybių vystymąsi.
Toliau tokia kaina bus pastebimesnė - finansinių transakcijų, kurios bus siunčiamos didžiausių ekonominių ir finansinių problemų turinčioms euro zonos valstybėms, apimties didėjimas. Kad nebus paprasta be politinės sąjungos, dar 1991 m. žinojo Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl).
Jis sakė: “Nesena istorija, ir ne tik Vokietijos, mus moko, kad ekonominės ir valiutos sąjungos išlaikymo idėja be politinės sąjungos yra klaidinga”. Tik, laikui bėgant, deja, primiršo.
Sumą, kurią netolimoje ateityje gaus Graikija, galima padalyti iš euro zonos gyventojų skaičiaus ir kiekvienas žmogus gali pats susiskaičiuoti savo pagalbos Graikijai indėlį. Ekonominio augimo sulėtėjimas, kurio atskiri žmonės gerai nesuvokia, bus gerokai skaudesnis.
Vis dėlto neabejoju, kad ši kaina dėl politinių priežasčių bus sumokėta ir kad euro zonos gyventojai niekada nesužinos, kiek jiems tai iš tikrųjų kainavo.
Lygiai taip pat, kaip ankstesnės Vakarų Vokietijos gyventojai niekada nesužinojo, kiek kainavo valiutos sąjunga pavadinta Vokietija po jos abiejų dalių susijungimo ir kiek dar kainuos, kadangi galutinė kaina net ir po dvidešimties Vokietijos valiutos sąjungos egzistavimo metų dar nesumokėta.
Jeigu galiu apibendrinti, bendros Europos valiutos sąjungos griuvimas negresia. Bet jos išlaikymo kaina toliau augs.
Nereikia skubėti su euru
Todėl Čekija tikrai nepadarė klaidos, kad dar neįstojo į euro zoną. Ir tokios nuomonės mes laikomės ne vieninteliai.
Balandžio 13 dieną britų “Financial Times” išspausdino Lenkijos centrinio banko vadovo Slažomiro Skrzipeko (kurį man teko garbė gerai pažinoti) straipsnį, parašytą prieš pat jo tragišką mirtį lenkų lėktuvui nukritus prie Smolensko.
Straipsnyje jis rašo: “Lenkija - ne euro zonos narė - gavo naudos iš zloto kurso lankstumo. Kurso lankstumas prisidėjo prie ekonomikos augimo ir mažino prekybos deficito balansą neimportuojant infliacijos”. Jis teigia, kad dešimtmečius trunkantis kai kurių euro zonos narių konkurencingumo praradimas buvo labai naudinga pamoka. Čia nėra ko pridurti.
Vaclavas KLAUSAS, Čekijos Respublikos prezidentas, parengė Gražina BIKULČIŪTĖ
