Lietuvos žemdirbiai nusivylė Briuselyje vykusio neeilinio Europos vadovų tarybos posėdžio rezultatais, nes, jo dalyviams svarstant 2014–2020 m. Europos Sąjungos biudžeto portfelį, šalies valdžia neišsiderėjo palankesnių sąlygų ūkininkams. Dėl moduliacijos Lietuvos ūkininkai praras apie 10 proc. papildomų nacionalinių išmokų.
Žemdirbiai jaučiasi apgauti
Lietuvos ūkininkai neslepia pasipiktinimo. Keliolika metų valdžia juos maitino pažadais, esą intensyviai deramasi su Europos Komisija dėl didesnių tiesioginių išmokų, kurios iki 2020 m. turėtų pasiekti bent ES vidurkį.
Iš Briuselio grįžusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gyrėsi, jog Lietuvai išsiderėta net 4 mlrd. Lt didesnė parama iš ES biudžeto, tačiau paaiškėjo, kad žemdirbiams džiūgauti nėra ko.
Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimas 2014–2020 m. bus finansuojamas panašiai, kaip ir 2007–2013 m., o tiesioginės išmokos iki 2020 m. sudarys tik maždaug 75 proc. ES vidurkio.
„Esame ir nusivylę, ir pasipiktinę. Tiesiog jaučiamės apgauti, – tikino Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Andriejus Stančikas. – Lietuvai vėl nustatomas pereinamasis laikotarpis, kuris truks iki 2020 m., ir tik tada esą bus galima kalbėti apie tiesioginių išmokų priartinimą prie ES vidurkio.“
A.Stančiko žodžiais, „niekas nedavė garantijų, kad ir po 2020 m. pereinamasis laikotarpis nebus pratęstas iki 2028 m., todėl tokia situacija mūsų visiškai netenkina“.
2012 m. tiesioginės išmokos už deklaruoto pasėlių ploto hektarą bus apie 140 eurų (483 Lt) ir sudarys vos 50 proc. ES vidurkio. Po „derybų“ paaiškėjo, kad 2020 m. Lietuvos žemdirbiai už hektarą gaus tik 196 eurus (677 Lt).
„Vakarų Europos žemdirbiai gaus kelis kartus didesnes išmokas, tai pasakykite, kaip mums su jais konkuruoti?“ – retoriškai klausė A.Stančikas.
Gali vėl protestuoti
A.Stančikas tikino, kad ūkininkai nebūtų kėlę vėjo, jei tiesioginės išmokos 2020 m. pasiektų bent 90 proc. ES vidurkio, tačiau žmonės liko apgauti. Žemdirbių vedlys aiškino, kad lietuviai nereikalauja tokių pat sąlygų, kokias turi vakariečiai, bet teisingumo principas turėjo būti įtvirtintas.
„Niekada neįvardydavome konkretaus skaičiaus, kokio dydžio išmokos turėtų būti, bet nuolat aiškinome, kad siekiame bent jau panašių sąlygų, nes mūsų išlaidos ne ką mažesnės nei vakariečių – už degalus mokame panašiai, o energijos ištekliai mums kainuoja netgi brangiau nei kolegoms Vakaruose“, – pabrėžė ŽŪR pirmininkas A.Stančikas.
Neaišku ir kaip bus didinamos išmokos iki 2020 m. Gali būti, kad iš pradžių jos bus didinamos šiek tiek ir tik 2019–2020 m. sparčiau augs. A.Stančikas sako, kad toks didinimo principas irgi būtų nesąžiningas žemdirbių atžvilgiu.
„Dabar viskas priklauso nuo Europos Parlamento, kuris pritars arba nepritars Europos Komisijos siūlymui, bet mes nesudedame ginklų ir sieksime, kad bent jau tos 75 proc. ES vidurkio išmokos būtų mokamos anksčiau, pavyzdžiui, 2017 m.“, – patikslino A.Stančikas.
Be to, per 2007–2013 m. laikotarpį Lietuvos ūkininkai įvykdė netgi griežtesnius nei vakariečiai gamtosaugos, gyvūnų gerovės ir kitus reikalavimus.
Jau kovo 22 d. ŽŪR įvyks visuotinis Lietuvos žemdirbių organizacijų suvažiavimas, kuriame bus aiškiai pareikšta visų šalies ūkininkų nuomonė.
„Drastiškų protesto akcijų kol kas nerengsime, bet to irgi neatmetame. Žemdirbiai patys apsispręs“, – kalbėjo A.Stančikas, paklaustas, ar ūkininkai gins savo teises kitomis priemonėmis, kokių paprastai imasi Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Graikijos ūkininkai.
Šis scenarijus visiškai tikėtinas, nes paaiškėjo, kad dėl moduliacijos Lietuvos ūkininkai netgi praras apie 10 proc. paramos, kuri skiriama iš nacionalinio biudžeto.
Ūkiai nukraujuos
Kitas nepalankus ūkininkams EK sprendimas, priimtas praėjusių metų liepos mėnesį, – stambesniems ūkiams taikyti moduliaciją: jeigu ūkis per metus gauna 5 tūkst. eurų (17,2 tūkst. Lt) tiesioginių išmokų, jam bus 10 proc. mažinama nacionalinė išmoka, o jei išmokos – per milijoną litų, tai finansavimas mažinamas dar 4 proc.
„Dėl tos moduliacijos mūsų ūkis neteks apie 15–18 tūkst. Lt“, – sakė Plungės rajone pieno ūkį valdantis Marijus Kaktys.
Pasak ūkininko, turinčio 214 ha žemės, 150 galvijų (iš kurių – apie 80 karvių), žemdirbiams nebuvo išaiškinta moduliacijos tvarka, todėl jai pasipriešinti nespėta. Apie ją dauguma ūkininkų sužinojo tada, kai buvo pradėta mažinti išmokas.
„Apie moduliaciją pirmą kartą išgirdau tik 2012-ųjų lapkritį“, – tikino M.Kaktys.
Lietuvoje ūkininkams papildomos išmokos skiriamos už kvotinį pieną, galvijus ir avis. Moduliacija turės įtakos apie 8 tūkst. ūkių pajamoms, o didžiausių sunkumų patirs gyvulininkystės ūkiai.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius Rimantas Krasuckis pripažino, kad kai kuriems ūkininkas parama sumažės. „Deja, Europos Komisija nusprendė mažinti tiesiogines išmokas didžiausias pajamas gaunantiems žemdirbiams, bet nedideli ūkiai nemalonumų išvengs“, – neabejojo R.Krasuckis. Jo teigimu, Lietuva buvo priversta 2012 m. pradėti taikyti moduliaciją.
Papildomoms tiesioginėms išmokoms išmokėti nacionaliniame biudžete numatyta 106 mln. Lt. Šių išmokų paketas dėl moduliacijos, ŽŪM apskaičiavimais, realiai sumažės tik 0,8 proc.
Nereikėtų aimanuoti
ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius R.Krasuckis stebėjosi žemdirbių reakcija į derybų rezultatus. „Žemdirbių pareiškimai, kad ŽŪM, Vyriausybė ir Prezidentė nieko nedarė ir nesiderėjo, yra absurdiški, nes visi, kiek turėjo galimybių, derėjosi“, – piktinosi jis.
Jo žodžiais, „derybinės galios demokratinėse visuomenėse pasibaigia balsavimu, o Europos Parlamente Lietuva turi labai nedaug balsų, todėl ne ką tegali nulemti“.
„Be to, derybos prasidėjo palaiminus derybų pozicijas Seimo Kaimo reikalų komitete ir per susitikimus su žemdirbiais. „Juk sutarėme, kad tiesioginės išmokos būtų bent jau labai artimos ES vidurkiui, – kalbėjo R.Krasuckis. – Net pykomės su lenkais ir latviais, kurie norėjo nuolaidžiauti Europos Komisijai. Yra protokolai.
Todėl sakyti, kad nesiderėjome, yra mažų mažiausiai nepadoru.“ ŽŪM atstovas aiškino, kad žemdirbiams nereikėtų aimanuoti. „Planuota, kad Lietuvos kaimui 2014–2020 m. numatytos tiesioginės išmokos didės net 42 proc., palyginti su ankstesniu laikotarpiu“, – teigė R.Krasuckis. Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimas bus finansuojamas per Kaimo plėtros programą ir tiesiogines išmokas.
Komentarai
Tikėtasi kitokių rezultatų
Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius
Viena vertus, derybų rezultatai tikrai ne tokie, kokių tikėjomės. Mes, žemdirbiai, vylėmės, kad jau 2014 m. tiesioginės išmokos pasieks ES vidurkį (per 200 eurų už ha), tačiau jo nepasieksime ir 2020 m. Kaip bus iš tikrųjų, irgi nežinome, nes deklaruotų hektarų skaičius irgi jau padidėjo ir jei Lietuva kasmet deklaruos vis didesnius plotus, gali būti, kad tiesioginės išmokos už vieną hektarą netgi sumažės, palyginti su dabartinėmis.
Kita vertus, šalys donorės (Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija) suneša liūto dalį į ES biudžetą ir jų žemdirbiams galbūt išmokos šiek tiek sumažės, todėl kol kas anksti sakyti, kad derybų rezultatai labai prasti. Juk mums parama tarsi ir nesumažėjo. Bet išties blogai, kad mums vėl siūloma taikyti pereinamąjį laikotarpį. Įvykdėme viską, ką buvome įsipareigoję padaryti pagal stojimo į ES sutartį, o čia – naujas pereinamasis laikotarpis. Atrodo, kad Lietuvos žemdirbius ES laiko antrarūšiais, nors mes visada sakėme – neskirkite išmokų niekam, tada ir pamatysime, kurios šalies ūkininkas moka dirbti geriau. Tik tada produkcija kainuos gerokai brangiau.
Subsidijų nereikia
Kaetana Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė
Žemės ūkis tradiciškai yra privilegijuotas ES, bet neaišku, kiek tai yra racionalu ir pagrįsta. Tikslai, kurių siekiama žemės ūkio politika, niekada nėra pasiekiami, pavyzdžiui, kainų stabilumo užtikrinimas. Akivaizdu, kad kainų stabilumas neužtikrinamas, o jas sumažinti padėtų leidimas trečiosioms šalims leisti eksportuoti produkciją į ES rinką. Ekonomistai apskritai pastebi, kad dabartinė ES politika žemės ūkio atžvilgiu visiškai iškreipia rinką, nes ne tik dirbtinai reguliuojamos kainos, bet ir ribojama gamyba (dėl to pelningi ūkiai negali plėstis).
Neefektyviai dirbantiems ūkiams leidžiama ir toliau tokiems būti, nors normaliomis rinkos sąlygomis jie seniai būtų bankrutavę. Vartotojai ir mokesčių mokėtojai priversti mokėti du kartus – vieną kartą, kai perka brangesnį maistą, o antrą kartą, kai iš biudžeto mokamos subsidijos. Manau, kad reikėtų atsisakyti tokios protekcionistinės politikos. Būtų idealu, jei žemės ūkis nebūtų subsidijuojamas.
