Lietuvos veterinarijos akademijoje veterinarijos gydytojo kvalifikaciją įgijęs Raseinių rajono ūkininkas Mykolas Hofertas su bitelėmis draugauja jau daugiau nei 50 metų. Ne tik savo didelį bityną turi, bet ir kitus bitininkus kartkartėmis pamoko: „Kolūkių laikais buvau atsakingas už kolūkių bitynus, teko kontroliuoti jų darbą, patarti, kaip bites gydyti, kokių profilaktikos priemonių nuo ligų imtis. Taigi tikrai išmanau apie bites, todėl į kuriamas sąmokslo teorijas apie bičių kritimą aš visuomet žiūrėjau atsargiai, nes įtariau, kad atsakymas turėtų būti kažkur šalia. Pasirodo, taip ir buvo.“
Purškė vidury dienos
M.Hofertas turi du bitynus Raseinių rajone. Vienas jų – senoje Gylių kaimo sodyboje. „Čia bitėms sąlygos yra geresnės nei pirmame bityne, bet būtent čia prasidėjo bėdos, – pasakojo bičiulis. –Pirmiausia pastebėjau, kad, pradėjus žydėti rapsams, mano bitės ėmė silpti, jų gerokai sumažėjo, nors visai neseniai, matydamas stiprias šeimas, buvau išplėtęs lizdus, uždėjęs magazinus. Prieš pat rapsų žydėjimą dar buvau sugavęs keletą spiečių.“
Bitininkui kilo įtarimų, kad bitelių negalios priežastis – žydintys rapsai, tiksliau, chemikalai, kuriais jie purškiami. Juk pastaraisiais metais aplink Gylius ūkininkai išplėtė rapsų plotus. Tad M.Hofertas nusprendė patikrinti savo įtarimus ir, sėdęs į automobilį, ėmė sukti kaimo keliukais. „Tai, ką pamačiau, mane tiesiog pribloškė – vidury baltos dienos, apie 14 val., per patį rapsų žydėjimą laukas buvo purškiamas. Paskambinau ūkio savininkui, rajone žinomam žmogui, save garbiu laikančiam ūkininkui. Sakau, ką tu, žmogau, darai?“ O jis man atkirto, kad jo chemikalai mano bitėms negali kenkti, ir baigė pokalbį.“
Kai vaistai nepadėjo
M.Hofertas teigia, kad jau pernai jam buvo kilę įtarimų, jog jo bitės gali būti nuodijamos, bet niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad žemdirbiai galėtų taip elgtis. Nuvijęs šią mintį, jis pradėjo svarstyti, ar jo bitelių nebus užpuolusios erkės, kurios kerta ištisus bitynus visame pasaulyje. Todėl nusipirko ekologiško preparato, po aviliais padėjo popieriaus lakštų, ant kurių turėjo išbyrėti negyvos erkės, bet... mirė bitės, o erkių nė vienos nesimatė. „Tada pagalvojau, gal bitės bus susirgusios varoze, taip pat šiuo metu visame pasaulyje išplitusia bičių liga, – pasakojo M.Hofertas. – Panaudojus ekologišką preparatą „Hive Clean“, bitelių gretos ir toliau retėjo, teko nuimti magazinus. Rugpjūčio 10 dieną viena šeima jau buvo žuvusi.“
Bitėms susisuka galvelės
Žemės ūkio rūmų Raseinių skyriaus vadovė Skaidutė Žuvelaitienė neabejoja, kad bitės buvo nuodijamos neatsakingai besielgiančių rapsų augintojų: „Turiu dvidešimties metų bitininkavimo patirtį, pusę iš jų atidaviau profesionaliai bitininkystei, esu bitininkė biologė, todėl man abejonių nekyla dėl Hoferto bitučių mirties priežasties. Faktas, kad bitės pradeda kristi per rapsų žydėjimą, jau daug ką pasako. Apnuodytos bitės, jei iškart nežūva, tampa silpnos, jas įveikia širšės ir t.t.“
Į M.Hoferto bityną atskubėjo ir Gylių kaimo bendruomenės pirmininkas Antanas Kleinauskas. Ir visi jie turėjo progos stebėti keistą bičių elgesį – jos ėmė peštis tarpusavyje. Avilyje triūsiančios bitės ėmė nebeįleisti avilin su medum grįžtančiųjų, nes jos užuodė, jog šios parneša nuodingą medų. „Pajutusios chemikalų kvapą, avilio bitės atskridusias rainuotąsias veja šalin, gelia joms, o jei kuri prasmunka vidun, velka už pakarpos atgalios – tikras chaosas. Nedaug naudos ir iš išgyvenusiųjų, nes jos praranda gyvybingumą, tampa pasyvios, jas apninka ligos ir pagaliau jos vis tiek žūva.“
Apie situaciją Raseinių rajono ūkininko bityne buvo informuotas Lietuvos bitininkų sąjungos pirmininkas Alfonsas Skirkevičius, išsiųstas aktas žemės ūkio ministrui Kaziui Starkevičiui. „Bet iš ministro bei jo žinybos – jokios reakcijos, nors išsiunčiau registruotą laišką. Gal todėl ir bėdos tokios klesti, jei net ministerijai tai – nė motais“, – dūsavo bitininkas.
M.Hoferto manymu, žydinčius rapsų laukus purškiantys ūkininkai nuodija ne tik bites, ne tik bitininkams neša nuostolius, bet kenkia ir visiems medaus vartotojams: „Juk dažniausiai medus perkamas kaip vaistas. O ar gali būti vaistas apnuodytas medus? Ar gali būti sveikos bitutės, jei į avilius patenka apnuodyto medaus?“ – tik retoriškai klausė bitininkas.
Kas užtars?
M.Hoferto teigimu, bitininkai, kuriems likimas skyrė negerą kaimynystę, lieka vieni su savo bėda. Ne tik žemės ūkio ministras neatsakė į jo laišką bei nusiųstą bičių žuvimo aktą. Jis kreipėsi į savo rajono Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyrių, kur jam pasakė, jog geriausia išeitis – „geranoriškas ūkininkų ir bitininkų sugyvenimas“. „Čia juk susiduriame pirmiausia su įstatymų laužymu. Įstatymų yra pakankamai, tačiau vietos institucijos turėtų žiūrėti, kaip jie yra vykdomi, o ypač tuomet, jei žmonės skundžiasi, o ne siūlyti taikų sugyvenimą. Netgi augalų apsaugos agronomo rajone nėra. Ką prisišaukti?“ – pyko bitininkas ir prisipažino, kad imsis savarankiškai kovoti su bičių nuodytojais: „Filmuosime, fotografuosime, kad būtų matyti traktoriaus numeriai, užfiksuotas įrašo darymo laikas, ir tuomet kreipsimės į teismą. Įstatymų tikrai yra. Akivaizdu, kad niekas nesikeis tol, kol patys veiksmų nesiimsime.“ Ir priminė, kad sovietmečiu už pasėlių purškimą jiems žydint labai didelės baudos buvo skiriamos.
Bitininkas tvirtino, kad panaši padėtis yra visoje šalyje. Kalbėdamas apie savo bėdą jis nori kartu padėti visos šalies bitininkams. Be to, kadangi jis ir pats yra ūkininkas, paraginti savo kolegas ūkininkus, kad jie laikytųsi įstatymų. „Mūsų bitės žūva tikrai ne nuo kokios nors atsiradusios neatpažintos ligos, o nuo paprasčiausio ūkininkų, naudojančių chemikalus, neatsakingumo, nuo mūsų valdininkijos neveiklumo. Argi taip sunku perspėti aplinkinius kaimynus, kada purkši, kad šie uždarytų avilių landas? Argi negalima to daryti vakare, kai bitės jau aviliuose būna, kaip tai daro Sujainiuose ūkininkaujantis Adolfas Kumpikevičius? Turėdamas ilgametę bitininkavimo patirtį ir būdamas veterinarijos specialistas, manau, turiu juridinę ir moralinę teisę pareikšti savo nuomonę dėl rajone ir visoje šalyje padidėjusio bičių šeimų mirtingumo.“
N. Petrošiūtė
