Karolis Birgilas, specialiai Ekonomika.lt iš Briuselio
Europos Parlamento (EP) kadencijai einant į pabaigą paskutiniu akordu taps bankų sąjungos sukūrimas. Nuo įtampos su kitomis svarbiausiomis Senojo žemyno institucijomis styga gali ir trūkti. Vigi yra sakančių, kad bankų sąjungos simfonija jau buvo pradėta groti, kol Super Mario net nebuvo paėmęs batutos.
Šiandien nebūsi laikomas įžvalgiu ekspertu, jei pasakysi, kad pasaulinė finansų krizė prieš keletą metų prasidėjo nuo vieno – „Lehman Brothers“ banko griūties. Šiuo klausimu ekonomistai galėjo tikėtis tik tokios sėkmės, kurios sulaukia menininkai. Didžiulio pripažinimo, bet po mirties.
„Kaip aš mačiau krizę iš pradžių? Nuo 2003 metų varsčiau EP duris, sakydamas, kad reikia keisti mūsų finansinę sistemą, nes ji veda į niekur. Buvau egzilyje, kol negriuvo „Lehman Brothers“ bankas ir netapau populiarus“, - sausio pabaigoje Briuselyje vykusioje diskusijoje apie krizės pamokas kalbėjo finansų ir plėtros ekspertas Sony Kapooras.
Prasidėjus krizei, S. Kapooras į Briuselį buvo pradėtas kviesti vis dažniau. Čia, anot jo, dalyvaudavo parlamento komitetų posėdžiuose.
Pilkoji Bankų sąjunga
Dar prieš Kalėdas Rimantas Šadžius paskelbė, kad Lietuvos pirminininkavimas Europos Tarybai (ET) padėjo pamatus bankų sąjungai. S. Kapooras nesutinka su tokiu požiūriu ir teigia, kad sąjungos užuomazgos egzistavo jau anksčiau. Ir politikai, kurie ją dabar kuria, yra atsakingi už jos, nors ir neinstitucionalizuotos, griūtį.
„Kiekvienas veikėjas jautė, kad egzistuoja šešėlinė bankų sąjunga, taigi pinigai ir kapitalas tarp Europos bankų judėjo laisvai. Tai buvo iliuzija, visi ja gyveno ir tai veikė. Tada atėjo politikai ir sudaužė šią iliuziją. Bendra sistema buvo, tačiau ji sukėlė burbulus Ispanijoje ir Portugalijoje, o Graikijoje – skolų krizę“, - pastebi jis.
Anot S. Kapooro, krizė Europoje prasidėjo nuo Airijos bankų, kurie sulaukė paskolų iš Prancūzijos. Pradėjus griūti finansinei sistemai, tapo nebeaišku, kurios šalies mokėtojai turi atsakyti. Galiausiai tai sukėlė begales aršių debatų ir sukiršino vyriausybes ne tik tarpusavyje, bet ir su rinkėjais.
Žodžių krizė
Visgi su šiuo požiūriu diskusijos metu nesutiko Briuselio laisvojo unviversiteto ekonomikos profesorius Andre Sapiras.
„Mes nesiėmėme kuopti savo finansinės sistemos po „Lehman Brothers“ griūties, todėl įsisukome į savo skolas. Čia nesutikčiau su Sony, kad krizė prasidėjo Airijoje, o ne Graikijoje. Žiūrint į krizės ištakas, o ne prielaidas, pirmoji šalis susidūrusi su problemomis buvo Graikija, jai kilo fiskalinių problemų. Tada į Ispanijos ir kitų šalių sunkumus buvo žiūrima per Graikijos prizmę. Juk Ispanijoje ir Airijoje viskas prasidėjo nuo NT burbulo“, - pabrėžė profesorius, kalbėti pakviestas kaip „Bankų sąjungos krikštatėvis“.
Krizės metu S. Kapoorui idėja, kad bankai gali būti atskirti nuo nacionalinių vyriausybių, pasirodė reali. Tai ir yra pagrindinė dabar kuriamos Bankų sąjungos ašis, dėl kurios sutinka visos ES institucijos. Bet šiandien jis taip nebegalvoja. Jo manymu, vyriausybės dėl šalies bankų pateko į keblią padėtį, o finansinė krizė tapo fiskaline dėl žiniasklaidos dėmesio.
Viešas silpnumas
Dėl žiniasklaidos vaidmens sutiko ir A. Sapiras, tačiau jis pabrėžė, kad Kipro istorija apie žlugusius bankus net nebūtų pasiekusi pirmųjų puslapių, jei tai būtų atsitikę JAV.
Kipro sukuriamas BVP buvo 20 mlrd. eurų, o tai yra perpus mažiau nei vien Briuselio. A. Sapiro skaičiavimais, du kritę Kipro bankai savo ekonomine verte prilygo visos šalies BVP. Mažesnių JAV bankų kapitalas yra didesnis nei pagrindinių Kipro bankų, tačiau jei šiuos ištiktų nelaimė, tuo tyliai pasirūpintų Federalinė indėlių draudimo korporacija (FDIC) ir istorija atsidurtų 4 kvadratiniuose centimetruose 17-ajame „The Financial Times“ puslapyje.
„Tai tokia liūdna istorija. Mes negalime net tokios problemos išspręsti? Ir turi tai matyti kiekvieną dieną. Tai rodo, kad mes esame labai prastai apsirūpinę“, - pastebėjo jis.
S. Kapooro tegimu, tuo metu ECB vadovas turėjo viešai pareikšti, kad yra planas, kaip išgelbėti euro zonos bankus, tik svarbu nepanikuoti.
Planas, skaitant tarp eilučių, buvo.
„Viskas ko reikės“
Taip 2012 metų liepą tvirtino ECB vadovas Mario Draghi, atsakydamas, kokių priemonių dar reikės imtis gelbstint senojo žemyno ekonomiką.
A. Sapiro, kuris 2005-2009 metais dirbo EK vadovo Jose Manuelio Barroso patarėju ekonominiais klausimais, teigimu, iškart po Kipro bankų griūties Briuselio koridoriuose buvo galima matyti susirūpinusių specialistų, kurie jau nebe pusę lūpų prasitardavo apie bankų sąjungą.
„Negalima sakyti, kad M. Draghi tai sakė be pagrindo. Laikotarpis buvo labai trumpas, taigi tai negalėjo atsirasti visiškame politiniame vakuume“, - skambiąją frazę aiškino profesorius.
Šiandien tokia desperacija yra primetama EP, kuris iš esmės nesutinka su ECB ir EK siūlomu Bankų sąjungos projektu. Jei sprendimas nebus pasiektas iki gegužės – EP rinkimų – jis gali nusitęsti iki metų pabaigos arba netgi iki to laiko, kai klausimas taps tiesiogiai svarbus ir eurą įsivesti žadančiai Lietuvai – 2015-ųjų metų.
Greito poveikio nebus
Neabejotinai šiandien Bankų sąjunga laikoma tvariausiu sprendimu krizei spręsti, tačiau, anot EP atstovų, ji tinkamai pradėtų veikti tik po dešimtmečio, kai į Stabilumo mechanizmo fondą bus surinkta 55 mlrd. eurų. ECB šiuo klausimu skuba ir teigia, kad fondas bus veikiantis po 6 metų ir taip siekia raminti ne tik finansų rinkas, bet ir nuskurdusius Europos indėlininkus.
„Nuo pat pradžių projektas buvo pažymėtas panika, o idėja buvo parduota kaip vaistas šiandienai, o ne ateičiai. Nesąmonė, kad sprendimas padės šiandien. Manau, kad taip buvo pasirinkta bloga atšaka Bankų sąjungos kūrimo kelyje“, - situaciją kritiškai vertino S. Kapooras.
Jeigu ir tik jeigu, EP pritartų EK projektui, ECB pirmiausiai atliktų visų euro zonos bankų streso testą.
Visgi, pasak A. Sapiro, dabar tam yra labai netinkamas laikas. Įprastai bankų streso testai yra atliekami kai ekonomika yra pike, taigi galima prognozuoti, kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto kainos kristų penktadaliu. Ekonomikai esant nuosmūkyje rezultatai gali būti neprognozuojami.
S. Kapooras teigė, kad žodžiais paniką rinkoje galima sumažinti, ką ir padarė M. Draghi, tačiau atlikus bankų streso testą dabar to gali ir neužtekti.
„Nėra blogai nustatyti piktžaizdę Italijos banke, blogai yra ją nustatyti ir nieko nesugebėti daryti“, - situacijos trapumą apibūdino jis.
Pranešėjui taip pat kelė nerimą tai, kad dėl bankų sąjungos nebuvo atlikta nei viena sąnaudų ir naudos analizė, o visi „tiesiog sudėjo viltis į laivą ir jį paleido“.
Dėl Bankų sąjungos yra aiškus tik vienas dalykas – šiandien ji krizės neišspręs.
Faktai: Europos ekonominė sąjunga
Euro zonoje veikia maždaug 6 tūkst. bankų
150 bankų turtas yra didesnis nei 30 mlrd. eurų.
Jie sudaro 80 proc. viso euro zonos bankų sektoriaus
Bendras pertvarkymo mechanizmo fondas sieks 55 mlrd. eurų
