Žvelgiant į istoriją matyti, kad didžiausią pelno procentą bankai ėmė 2000 metais, kuomet tik prasidėjo būsto paskolų rinka – 4 proc. Tuo tarpu mažiausia marža fiksuojama prieškriziniu laikotarpiu – 0,70 proc.
Pagrindinis maržų faktorius – konkurencija
Nustatydamas maržą bankas analizuoja kiekvieną atvejį individualiai ir individualiai konkrečiam asmeniui nustato kintamų būsto paskolos palūkanų, kurias sudaro marža ir kintama palūkanų norma, dydį.
Būsto paskolos banko maržas lemia du pagrindiniai veiksniai – paskolos rizika ir paskolos bei įkeisto turto santykis.
Finansų analitikųasociacijos atstovas, analitikas Gintaras Rutkauskas pasakoja, kad iš esmės bankų marža atspingi paskolos gavėjo gebėjimą grąžinti paskolą. Iš to bankas ir užsidirba pinigus, o dalį atsideda blogų paskolų dengimui.
„Jei nesikeičia banko apetitas ir jis nepadidėja, tada didžiausias veiksnys, kuris padaro įtaką – blogų paskolų kiekis. Skaičiuojama kiek per verslo ciklą, 7–10 metų, tikimasi turėti negrąžintų paskolų iš visų išduotų paskolų. Šis rodiklis svyruoja nuo 0,5 ar 1 proc., kuris vyrauja Skandinavijoje, iki 15 proc. Italijoje ar Graikijoje. Vadinasi, 15 proc. visų išduotų paskolų yra problematiškos. Jei bankas nustato maržą mažesnę negu patirti nuostoliai, tai bankas pradeda dirbti nuostolingai ir anksčiau ar vėliau jis pasmerktas bankrutuoti“, – komentuoja G. Rutkauskas.
Be abejonės įtaką maržai daro ir ekonominės sąlygos – esama situacija finansų rinkose, paties banko finansavimo lėšų kaina (pvz., skolinantis tarpbankinėje rinkoje) ir kitos aplinkybės. Tačiau 2007–2008 metais itin mažą maržą, anot finansų analitiko, lėmė agresyvi bankų konkurencija.
„Tais metais buvo agresyvus skandinaviškų bankų ėjimas į rinką ir būtent būsto rinką. Ji tik kūrėsi Lietuvoje, kiekvienas bankas stengėsi išsikovoti didesnę rinkos dalį. Skandinavai buvo nusistatę, kad daugmaž 0,5 proc. yra ilgalaikis vidurkis, kiek bus negrąžinama per visą laikotarpį paskolų. Ir jie buvo tai nusistatę kaip minimumą. Tačiau, kai atėjo krizė, pasimatė kiek iš tikrųjų yra blogų paskolų . Po krizės matome, kad bankai mažiau 1 proc. maržos nenori leisti. Žinoma, yra tam tikrų išskirtinumų jei turto vertė ženkliai didesnė nei paskolos vertė, tada žinai, kad skolininkas grąžins, bankas gali duoti paskolą ir mažesne marža“, – sako finansų analitikas.
SEB banko prezidento pavaduotojas, Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius Virginijus Doveika tikina, kad per krizę 2009–2010 metais išaugusias būsto paskolų palūkanas ir maržas lėmė kilusios įtampos tarptautinėse finansų rinkose, dėl ko bankams buvo brangiau skolintis tarpbankinėje rinkoje, didėjo tarpbankinės palūkanų normos.
„Ilgainiui, padėčiai stabilizavusis, pagerėjus bankų tarpusavio skolinimosi apimtims, rinkoje atsiradus daugiau pasitikėjimo ir galimybių pigiau pritraukti lėšų, maržos ėmė mažėti. Pavyzdžiui, jei 2009 metais banko marža vidutiniškai viršijo 3 proc., tai 2010 metais ji buvo nukritusi žemiau 3 proc. ribos“, – sako jis.
Taip pat prideda, kad įtakos padidėjusioms maržoms turėjo ir paskolos grąžinimo rizika.
„2010 metais ekonominė mūsų šalies padėtis dar buvo sudėtinga, vis dar augo nedarbas, – dėl šių priežasčių, nors tuo metu ir mažėjo palūkanų normos, maržos taip stipriai nemažėjo. Ekonominei situacijai Lietuvoje pagerėjus, tai turėjo teigiamos įtakos būsto paskolų palūkanų normoms – jos pastebimai sumažėjo ir šiuo metu standartinė marža siekia nuo 1,75 procento“, – teigia V. Doveika.
Lietuvos bankų klientų asociacijos (LBKA) prezidentas Rūtenis Paukštė taip pat tvirtina, kad krizės metais padidėjusias maržas lėmė didesnė tarpbankinių paskolų norma. Vis dėlto jis pastebi, kad tuomet bankai siekė pasipelnyti iš klientų. Tai bankai darė ne maržomis, o kintamomis palūkanomis.
„Europoje bankai už tą fiktyvų EURIBOR kėlimą arba žeminimą dėl naudos buvo žiauriai baudžiami po krizės. Lietuvoje apie tai nebuvo kalbama, nors lietuviai tikrai buvo priversti laikyti labai aukštą VILIBOR tarpbankinių paskolų normą. Ir jie mokėjo labai dideles palūkanas. Jei žmogus pasiskolina, kai palūkanų norma 3 proc., o staiga užkilo 3 kartus. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės nebeįstengė mokėti“, – teigia R. Paukštė.
Pasak jo, reikia itin atidžiai stebėti tarpbankinių paskolų normas. Nes maržos yra natūralios, tačiau žemų palūkanų rojus ilgai nesitęs.
„Palūkanos už paskolas pakils iki 3–4 proc. ir tai dar yra normalu. Vistik turime sugebėti mokėti savo paskolas, jeigu palūkanos pabrangs. Turime neskaudžiai į tai reaguoti. Manau, kad tai gana svarbus dalykas žiūrint į priekį“, – komentuoja R. Paukštė.
Bankų jungimasis: kaip paveiks maržas?
Turint omeny, kad kova dėl klientų padaro įtaką ir bankų pelno procentui, kyla klausimas, kaip bankų „DNB“ ir „Nordea“ susijungimas paveiks visą rinką.
Finansų analitikas Gintaras Rutkauskas teigia, kad koncentracijai didėjant atsiranda oligopolija, kaip praktiškai yra Skandinavijoje – daugybėje pramonės šakų, dominuoja 3–4 žaidėjai.
„Jie gina savo pozicijas tyliu susitarimu ir nepuola konkuruot. Visą laiką geriau 10 konkurentų, tada galutiniame rezultate išlošia vartotojas. Bet spėčiau, kad šiuo atveju didžiulės įtakos padaryti negalės, kadangi daugeliui paskolų nustatomos palūkanos EURIBOR + marža. Tuomet bankai skaidriai konkuruoja“, – sako analitikas.
Jo nuomone, jei palūkanos būtų fiksuotos ir nebūtų oficialių skaidriai matomų duomenų rinkoje, kokios yra palūkanos, tada bankas galėtų užsidėti daugiau. Dabar žinant EURIBOR, galima pamatyti kokias maržas bankai užsideda papildomai.
Finansų analitiko G. Rutkausko nuomone, panašios maržos turėtų išlikti ir ateityje. Nedarbo lygis krenta, privačių klientų mokumas gerėja, nes atlyginimai auga apie 5–6 proc.
„Kas ima naujas paskolas, tai geriausia eiti į kelis bankus ir prašyti jų pasiūlymų. Kiek man teko susidurti, bankai nėra labai lankstūs“, – juokiasi analitikas.
G. Rutkausko teigimu, iš dalies didesnė banko marža gali reikšti, kad bankas prisiima daugiau rizikingų klientų ir tikisi blogesnės mokėjimo istorijos.
„Kiekvienas bankas turi savo vidinę sistemą, kaip jie vertina kiekvieno kreditoriaus kreditingumą, gebėjimą sugrąžinti paskolą. Viskas priklauso nuo to, kokią dalį išlaidos paskolos palūkanoms ir paskolai grąžinti sudaro nuo viso atlyginimo. Jei tai 1–5 proc., bankas jaučiasi geriau ir gali duoti mažesnę maržą, bet jei sudaro 30–40 proc., tai kliento sugebėjimas grąžinti paskolą yra žymiai menkesnis“, – teigia analitikas.
Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktorius V. Doveika teigia, kad itin palankią aplinką maržoms sukūrė pagerėjusi Lietuvos ekonominė situacija. Šiuo metu standartinė marža siekia nuo 1,75 proc.
Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidentas Stasys Kropas kalbėdamas apie „DNB“ ir „Nordea“ susijungimą tikina, kad nors iškyla bankų koncentracijos problema, konkurencijai tai turės tik teigiamos įtakos ir ji dar labiau padidės.
„Dabartinė konkurencija skolinimosi rinkoje itin numuša maržą, lyginant su kaimyninėmis šalimis. Bankai turi problemą, kad maržos net per mažos dabar. Būsto rinkoje jos yra adekvačios dabartinei konkurencijai. Mūsų rūpestis kai kada, kad jos per mažos ir bankai konkuruodami patys susidaro problemą – sunku gauti tinkamas pajamas“, – komentuoja S. Kropas.
Pasak jo, dabartinis bankų jungimasis sudarys veiksnius, dėl kurių padidės konkurencija tarp trijų didžiausių bankų.
LBKA prezidento R. Paukštės teigimu, bankų marža mažėti nebeturėtų, nes dabartinis procentas atitinka realias sąnaudas.
„Tai nėra didžiulė suma. Sakyčiau, kad bankai turi ir uždirbti iš savo skolinimo – kažkas gal nesugeba grąžinti, kažkam sutarčių nepavyksta įvykdyti. Vis tiek yra tam tikros rizikos, žmonės neįvykdo savo įsipareigojimų. Tai manau, kad dabartinės maržos tvarkingos. Nematau plėšikavimo“, – įsitikinęs R. Paukštė.
