Advokatų profesinės bendrijos SKVLAW teisininkai padėję rengti skundo Lietuvos bankui projektą, atkreipia dėmesį, kad Mokėjimų įstatymas numato, jog „mokėjimo paslaugų teikėjai nustato komisinius ir kitus atlyginimus nepiktnaudžiaudami ir taip, kad jie atitiktų teikiamos mokėjimo paslaugos pobūdį, būtų ekonomiškai pagrįsti ir teisingi“.
Akivaizdu, jog ne visi rinkos dalyviai turi vienodas galimybes derėtis dėl „Bank link“ paslaugos įkainių, tačiau bankai taip pat neturėtų turėti neribotos diskrecijos teisės nustatant „Bank link“ paslaugos mokesčius. Šiuo atveju mažieji rinkos dalyviai turėtų būti apsaugoti minėtos Mokėjimų įstatymo nuostatos, vis dėlto, kad tokia „apsauga“ būtų reali, yra reikalingas Lietuvos banko įsikišimas ir įpareigojimas bankus laikytis įstatyminio reglamentavimo, užtikrinančio mokėjimo paslaugos mokesčio ekonomiškumą, pagrįstumą ir teisingumą.
Būtent „Bank link“ paslaugų komisinių mokesčių pagrįstumas bei teisingumas ir kelia pagrįstas abejones. Pirma, Lietuvoje šios paslaugos įkainiai yra ženkliai didesni nei kaimyninėse valstybėse. Antra, banko kaštai vykdant „Bank link“ pavedimą niekuo nepriklauso nuo pervedamos sumos dydžio, kad būtų apmokestinami procentine išraiška, kaip daroma šiuo metu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad fiksuotas įkainio dydis yra taikomas vykdant paprastą pavedimą, kuris savo esme niekuo nesiskiria nuo „Bank link“ sistema vykdomo pavedimo. Kuo pagrįsti šie įkainių skirtumai ir ar jie yra teisingi, tikimės, nustatys Lietuvos banko tyrimas.
Elektroninės prekybos rinkos dalyviai nėra pirmieji, kurie suabejojo Lietuvoje veikiančių bankų taikomų aptarnavimo mokesčių pagrįstumu. Dar prieš pusmetį tuo pačiu klausimu į Lietuvos banką ir Konkurencijos tarnybą kreipėsi ir tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
Pastarojo meto įvykiai tiek pasaulyje, kur pradėtas tyrimas dėl manipuliavimo LIBOR palūkanomis, tiek Lietuvoje, kur didžiausi šalies komerciniai bankai Konkurencijos tarnybos sprendimu nubausti už neleistinus susitarimus, rodo, kad bankų sistemoje pasitaiko piktnaudžiavimų.
Nė vienas elektroninės prekybos rinkos dalyvis Lietuvoje neturi lygiaverčių derybinių galių su bankais. Bankai šalies ekonomikoje vaidina didžiulį vaidmenį, o nuo jų veiksmų dažnai priklauso kitų verslų sėkmė ar net išgyvenimo galimybė. Todėl bankų priimami sprendimai, sąžiningos ir pagrįstos kainodaros buvimas, yra gyvybiškai svarbus visai valstybei, o piktnaudžiavimai bankų sistemoje gali virsti milijoniniais nuostoliais kitiems verslams.
Primename Lietuvos bankų asociacijai, kad Mokėjimų įstatymas numato, jog „Mokėjimo paslaugų vartotojas, manydamas, kad mokėjimo paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką“.
Todėl Lietuvos bankų asociacijos bandymas Lietuvos banką viešai pristatyti kaip „nesusijusią šalį“, yra nesuprantamas.
Vertiname Lietuvos bankų asociacijos išsakytą užtikrinimą, kad „Bank link“ paslaugų kainodarą lemia „ekonominė logika, sąnaudos ir konkurencinė aplinka“. Tačiau norėtume, kad komisinių mokesčių pagrįstumą bei teisingumą įvertintų priežiūros institucija – Lietuvos bankas, kuris turi įstatyminę teisę atlikti tokį tyrimą.
Atsižvelgiant į viską, kas išdėstyta aukščiau, Lietuvos bankų asociacijos 2013 01 18 pareiškimą vertiname ne kaip norą padėti įvertinti situaciją ir užtikrinti sąžiningas bei teisingas derybas, o kaip bandymą paveikti Lietuvos banko būsimą sprendimą.
KOMENTARAI:
Jurgis Gylys, el.parduotuvės IMK.LT vadovas
Lietuvos bankų asociacija, mūsų nuomone stengiasi situaciją pateikti painiai, gudriai manipuliuodama argumentais, kas tikėtina, galėtų suklaidinti tiek bankų klientus, tiek žiniasklaidą, o gal ir Lietuvos banko vadovus.
Negalvojame, kad Lietuvos bankų asociacijos atstovams trūktų kompetencijos kalbėti bankinių paslaugų struktūros ar įkainių klausimais. Todėl manome, kad turime pateikti argumentuotus paaiškinimus dėl susidariusios situacijos ir taip užkirst kelią Lietuvos bankų asociacijos skleidžiamai informacijai, kuri mūsų nuomone galimai sąlygotų netinkamas išvadas:
1. Yra neteisingai formuojama nuomonė, kad vykdant „Bank link“ paslaugą dalyvauja Lietuvos banko komisinių dalis (įvardinta 0,21 Lt). Nes „Bank link“ yra mokėjimo pavedimas tarp mokėtojo ir gavėjo sąskaitų tame pačiame banke. Taigi tai nėra tarpbankinis pinigų pervedimas ir Lietuvos Bankas tame niekaip nedalyvauja.
2. Kalbos, kad nesusitarus su vienu banku galima naudotis kito banko „Bank link“ paslauga yra netiesa, nes „Bank link“ paslauga yra teikiama to paties banko klientui, kuomet norėdamas atsiskaityti už prekes jis spaudžia logotipą banko, kuriame turi sąskaitą, ir yra nukreipiamas tiesiogiai į savo banko sąskaitą, kur tereikia patvirtinti sukurtą mokėjimo nurodymą. Tokiu būdu banko klientas yra apsaugomas nuo galimų klaidų suvedant mokėjimo nurodymui reikalingą informaciją ir sutaupo laiko. Šiandien nėra techninės-juridinės galimybės tokį mokėjimą realizuoti be paties banko, kuriame yra kliento sąskaita, dalyvavimo, todėl bankas yra monopolistas savo vidiniame tinkle, pvz. aš, kaip vartotojas, nepaisant to, kad Y banko įkainiai mažesni (jeigu jie vartotojui apskritai būtų žinomi) pirkdamas prekę ir turėdamas elektroninę bankininkystę X banke, negaliu rinktis Y banko norėdamas sumokėti už prekę nevesdamas mokėjimo nurodymo informacijos, kaip daroma paprasto pavedimo atveju, o tik autorizuodamas sukurtą mokėjimo nurodymą.
3. Norėtume atkreipti dėmesį, kad techninės galimybės realizuoti „Bank link“ paslaugai analogišką sprendimą savarankiškai egzistuoja.. Tokiu atveju elektroninė parduotuvė galėtų nukreipti klientą į jo sąskaitą per specialią nuorodą, kad reikiama pavedimui informacija automatiškai užsipildytų. Tačiau tokį prisijungimo būdą patys bankai blokuotų, kaip neleistiną/neteisėtą. Tokios sistemos yra naudojamos Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Olandijoje, Belgijoje, ir kai kuriose kitose šalyse. ir tokiu atveju bankui būtų sumokami komisiniai mokesčiai kaip už paprastą pavedimą (t.y. nuo 1 iki 1,5 Lt).
4. Išsakyti pasvarstymai, kad „Bank link“ paslauga nėra plačiai paplitusi mažmeninėje elektroninėje prekyboje yra netiesa. Tokiu būdu yra apmokami pirkiniai el.parduotuvėse ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir dar eilėje kitų šalių.
5. Bandymas argumentuoti, kad atsiskaitymas per „Bank link“ yra nesaugus klientui yra klaidinanti. Pirkdamas elektroninėje parduotuvėje ir mokėdamas per „Bank link“ klientas savo slaptažodžiais turi prisijungti ir, patikrinęs pavedimo informaciją dar kartą slaptažodžiu patvirtinti mokėjimo pavedimą. Taigi pati paslauga iš savęs yra tiek pat saugi kiek saugi yra pati elektroninė bankininkystė ir kliento atžvilgiu saugesnė už paprasstą pavedimą (o sukčiavimo atveju kam dar pirkti kažkokias prekes, jei galima tiesiog pervesti pinigus kliento vardu).
6. Mėginimai formuoti nuomonę, kad atsiskaitymas per „Bank link“ yra rizikingas bankui, todėl turi būti apmokestintas procentaliai kaip ir atsiskaitymas kreditine kortele yra klaidinantys. „Bank link“ tėra paprasto pavedimo atitikmuo, tuo tarpu perkant ir atsiskaitant kreditine kortele pirkinys papildomai yra apdraudžiamas, t.y. bankai prisiima didesnę riziką kreditinių kortelių atveju, negu paprasto pavedimo ar „Bank link“ pavedimo atveju. Būtent todėl, o ne iš geros valios, bankai grąžina pinigus už neįvykdytus skrydžius, jei aviabilietai apmokėti kreditinėmis kortelėmis, tačiau bankai to tikrai nedaro, jei aviabilietus apmokėjote grynaisiais, paprastu pavedimu ar per „Bank link“ paslaugą.
7. Skaičiavimai, kad „Bank link“ paslaugai diegti bankai turėjo panaudoti dideles investicijas ir patiria milžiniškus administravimo kaštus taip pat negalėtų būti laikomas šimtu procentų teisingu, nes nei investicijos nei aptarnavimo kaštai bankams nėra didesni nei elektroninių parduotuvių patiriami kaštai dėl jų naudojamų sistemų. Tuo tarpu siuntų bendrovės turi ne tik gerokai didesnius ir sudėtingesnius terminalus, automobilių parką su vairuotojais, kuro sąnaudas, tačiau fizinis prekių pristatymas bet kokiu adresu Lietuvoje vistiek yra iki 3 kartų pigesnis nei pinigų pervedimas tarp sąskaitų tame pačiame banke naudojantis „Bank link“ paslauga.
8. Argumentai, kad pačios elektroninės parduotuvės galėtų plačiau diegti atsiskaitymus kreditinėmis kortelėmis šiai dienai nėra teisingas, nes Lietuvoje veiklą vykdo tik SEB ir Swedbank kortelių autorizavimo internetu centrai. Patys šie bankai šiandien nesudaro sutarčių su elektroninėmis parduotuvėmis dėl atsiskaitymo kreditinėmis kortelėmis.
Dabartinis Lietuvos bankų asociacijos pareiškimas siekiant el.parduotuvių inicijuotą bankų įkainių klausimą pateikti kaip „mėginimą paveikti dviejų verslo subjektų derybas dėl paslaugų pirkimo ir pardavimo sau naudinga linkme siekiant įtraukti į dvišalių derybų procesą su šiuo klausimu nesusijusias šalis“ teiginys taip pat yra keistokas. Ypač, kai Mokėjimų įstatymas numato, jog „Mokėjimo paslaugų vartotojas, manydamas, kad mokėjimo paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką“.
Ar nebus tokios desperacijos priežastis ta, kad bankai realiai naujų paskolų neišduoda, senosios išduotos su prieškrizinėmis mažomis palūkanomis ir maržomis ir tiesioginis paskolų verslas bankams yra duok dieve nenuostolingas. Taigi susidaro toks įspūdis, kad galimai bankai šiai dienai realiai tik iš komisinių ir gyvena. Manome, kad tokia bankų paslaugų ir uždarbio struktūros analizė iš Lietuvos banko pusės taip pat būtų labai įdomi.
