Ilgą laiką Australijos ekonomikos istoriją lydėjo išteklių gausos paskatinti klestėjimo ir nuosmukio periodai. Ar šį kartą istorija vėl pasikartos, klausia „Reuters“.
XIX a. viduryje šalį sukrėtė aukso karštligė, Pirmojo pasaulinio karo ir Korėjos karo metu šalies ekonomiką skatino išaugusi vilnos paklausa. Visi šie ekonominio pakilimo laikotarpiai baigdavosi recesija. Ekonominį nuosmukį lemdavo ne sumažėjusi užsienio paklausa ar kainų nuosmukis pasaulinėje rinkoje, o užsienio prekybos disbalansas. Kiekvieno ekonominio pakilimo metu šalį užplūsdavo pinigai, kuriuos gyventojai leisdavo be jokio gailesčio, netrukus įsisukdavo infliacijos spiralė ekonominiai burbulai, kuriuos tekdavo riboti griežtomis priemonėmis.
Paskutinio ekonominio burbulo metu, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje infliacija buvo išaugusi iki 12 proc., o palūkanų normos peržengė 17 proc. ribą.
Vis dėlto australai puoselėja viltis, kad šį kartą klestėjimo epocha nesibaigs dar vienu nuosmukiu. Tokioms viltims pagrindo teikia suvaldyta infliacija. Ekonominis klestėjimas tęsiasi jau septynerius metus, per tą laiką šalies ekonomika išaugo 60 proc., tuo tarpu infliacijos lygis nesiekia 2 proc.
Australija neregėjo recesijos pastaruosius 21 metus. Ši šalis yra vienintelė išsivysčiusi valstybė, kuriai pavyko išvengti pasaulinės krizės. Šiemet Australijos ekonomika įveiks Ispaniją ir didžiausių pasaulio ekonomikų sąraše užims 12 vietą. Tuo tarpu pagal gyventojų skaičių Australija pasaulio statistikoje užima tik 52 vietą.
Dažniausiai tokio augimo metu centriniam bankui tenka imtis palūkanų kontrolės ir pristabdyti kaistančią ekonomiką, tačiau Australijoje veiksmas klostosi priešingai. Gegužę ir birželį centrinis bankas sumažino bazinę palūkanų normą iki 3,5 proc. Gali būti, kad kitą mėnesį palūkanos vėl bus apkarpytos.
Viena vertus tokią sėkmę lėmė laisvai kintantis valiutos kursas. Šiuo metu Australijos dolerio kursas yra aukštas, todėl importuojamos prekės vidaus rinkoje yra pigios ir verčia vietos pramonę (išskyrus kalnakasybą) neįsisukti į kainų didinimo karuselę.
Liberalizuota darbo rinka užkirto kelią pernelyg sparčiam atlyginimų augimui. Australijai pasitarnavo ir pasaulinė krizė, kuri įvarė baimės gyventojams ir privertė juos dalį pinigų atsidėti juodai dienai, tokiu būdu buvo apribotas pernelyg intensyvus vartojimas.
Didžioji dalis žiniasklaidos jau trimituoja apie aukso eros pabaigą, tačiau Australijos valdžia neskuba kelti panikos.
„Australijos ekonominio klestėjimo ir nuosmukio laikotarpiai atskleidė, kad už visas nelaimes galime kaltinti tik patys save, nesugebėdavome imtis tinkamos ekonominės politikos ir pasmerkdavome save recesijai“, - sako Australijos centrinio banko vadovas Glennas Stevensas.
„Įdomu tai, kad šio ekonominio pakilimo metu, priešingai nei praėjusiais kartais, ūkio nekamuoja išaugusi infliacija, tai leidžia manyti, kad šįkart išvengsime skaudaus kritimo“, - optimizmu trykšta centrinio banko vadovas.
Ilgalaikis klestėjimas
Australijos kalnakasybos suklestėjimas vyko keliais etapais. 2005 metais ženkliai išaugo Australijoje išgaunamų išteklių paklausa. Netrukus į kalnakasybą buvo nukreiptos gausios investicijos. Galiausiai investicijos leido padidinti gavybos mastą.
Pirmasis etapas, išorinė išteklių paklausa, pasiekė piką praėjusių metų trečią ketvirtį. Tuo metu šalies eksportas pasiekė per 150 metų nematytas aukštumas. Per dešimtmetį eksportas padvigubėjo. Pastaraisiais šis skaičius susitraukė 10 proc., tačiau tebėra itin didelis.
Investicijų etapas prasidėjo 2007 metais ir nepaisant kalbų apie sektoriaus susitraukimą tęsis dar kelis artimiausius metus.
Į išteklių gavybos projektus numatyta investuoti dar 240 mlrd. Australijos dolerių. Tikimasi, kad investicijos į šį sektorių savo piką pasieks 2013 arba 2014 metais. 180 mlrd. Australijos dolerių pasiglemš investicijos į suskystintų gamtinių dujų projektus. Laimei šio ištekliaus geidžia ne tik Kinija, bet ir Japonija bei Pietų Korėja. Tuo tarpu geležies rūdos sektorius priklauso beveik išimtinai nuo paklausos Kinijoje.
Dar svarbiau, kad dėl didžiosios dalies suskystintų gamtinių dujų eksporto jau susitarta su būsimais pirkėjams. Ilgalaikės sutartys (kai kurios sudarytos net iki 2039 metų) susiejo šios žaliavos kainą su tarptautine naftos kaina.
„Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad didžioji investicijų dalis yra nukreipta į suskystintų gamtinių dujų projektus, tai reiškia, kad šios investicijos nenukentės dėl krintančių geležies rūdos ir anglies kainų“, - teigia „TD Securities“ strategas Alvinas Pontohas.
Energetikos ir išteklių biuras prognozuoja, kad iki 2020 metų suskystintų gamtinių dujų eksportas išaugs penkis kartus, todėl šalis išvengs smūgio dėl sumažėjusios geležies rūdos paklausos.
Už kantrybę atlyginama
Dalis kalnakasybos bendrovių piešia kuklesnes ateities perspektyvas nei anksčiau, tačiau vertinant visos šalies mastu tokie pokyčiai australams gali būti į naudą, nes tai, kas yra gerai vienai kalnakasybos bendrovei, ne visada yra gerai visai šaliai.
Kalnakasybos bendrovės siekia, kuo greičiau užsidirbti iš išteklių kainų augimo, išstumti konkurentus ir išplėsti savo kasyklų plotus. Vis dėlto kuomet visi kalnakasiai įsivelia į šias lenktynes, atlyginimai ir statybų kainos ima augti pašėlusiu tempu.
Dėl to neišvengiamai padidėja infliacija, sumažėja realios ateities pajamos ir nukenčia valstybės gerovė. Neretai vieno sektoriaus klestėjimo metu didžiulės pinigų sumos yra investuojamos į abejotino atsiperkamumo projektus. Investicijų srautus palaiko tik lūkestis, kad ištekliaus kainos ir toliau augs ar bent jau nemažės.
Skubant didinti gavybos apimtis atsiranda rizika, kad pasiūla viršys paklausą ir rinka sumažins produkto kainas.
Australijos ištekliai priklauso australams, kalnakasybos bendrovės tik įsigijo teisę juos eksploatuoti ir parduoti, todėl iš eilinio gyventojo perspektyvos kur kas naudingiau, jeigu kalnakasybos plėtra vyks pamažu ir nesivaikant trumpalaikės naudos. Dėl šios priežasties žvelgdami į ilgalaikę perspektyvą australai turėtų džiaugtis dėl pažabotos kalnakasybos plėtros.
Priklausomybė nuo geležies rūdos eksporto
Vis dėlto ne viskas vyksta pagal Australijos vyriausybės planą.
Šiuo metu pagrindinė Australijos eksporto prekė tebėra geležies rūda ir jos kaina nuo birželio sumažėjo daugiau nei trečdaliu. Tona geležies rūdos kainuoja 86,7 JAV dolerio.
Australijos kalnakasybos bendrovės nesitikėjo tokios staigios ir skausmingos kainų korekcijos. Buvo manoma, kad kainos gali sumažėti iki 110 arba 120 JAV dolerių, nes pasiekus tokia ribą Kinijos kalnakasybos bendrovės ima dirbti nuostolingai.
Geležies rūdos eksportas siekė 60 mlrd. Australijos dolerių per metus, taigi kainų pokytis nurėš nuo užsienio prekybos 20 mlrd. Australijos dolerių.
Šis pokytis neabejotinai paveiks šalies biudžeto pajamas ir BVP augimą. Dar visai neseniai Australijos ūkis kasmet išaugdavo po 8 proc., dažniausiai tokią spartą demonstruoja tik besivystančios ekonomikos.
Antrą šių metų ketvirtį ekonomikos augimas sulėtėjo iki 3,2 proc. Šiuo metu prognozuojama, kad metinis šalies ekonomikos augimas sieks 3,7 proc., tačiau, jeigu eksporto dydis ir toliau mažės tuomet galutinis rezultatas gali būti dar kuklesnis.
Vis dėlto, pastarasis ekonomikos klestėjimo periodas yra ilgiausias per visą Australijos istoriją ir galbūt šį kartą vakarėlis baigsis be skaudžių pagirių. Bent jau kai kurie ekonominės sveikatos rodikliai leidžia į Australiją žvelgti optimistiškai.
