Benzino kaina šiemet pasiekė naują rekordą po Nepriklausomybės atkūrimo – litras šio kuro didžiųjų miestų „Statoil“ degalinėse kainavo jau 4,46 lito. Dėl nežaboto kainų augimo brangsta ne tik maistas ar kitos prekės. Nuolat į viršų kylančios degalų kainos netikėtu kampu palietė ir būsto nuomos rinką.
Sunkmečio dilema
Dar prieš trejus ketverius metus žmonės mielai kėlėsi į užmiesčiuose statomus ar nupirktus namus, butus. Tačiau šiandien daliai gyventojų jie tampa našta. Ir šitaip atsitinka ne vien dėl įnoringos žiemos. Nors ši, kaip tvirtinama, irgi kartais atgraso nuo gryno oro ir laukų platybių romantikos.
Pastarąją žiemą užmiesčių gyventojams ypač įgriso sniegu užversti keliai, kuriems valyti prireikia samdytis ūkininkus. Šių darbų tarifai dėl pabrangusių degalų irgi išaugę. Nuo kiemų vedančius keliukus tenka atsikasti patiems namų savininkams. Bet net tuomet nesi garantuotas, kad laiku nuvyksi ten, kur esi numatęs. Mat važiuojant automobiliais nors ir nevalytu, bet nepabarstytu keliu atsiranda didelė galimybė nulėkti į pakelę.
Tačiau labiausiai miestuose dirbantiems, tačiau atokesnėse vietovėse gyvenantiems žmonėms atsibodo nuolat didėjančios degalų kainos. Kai kuriose darbovietėse nuo 2008-ųjų atlyginimai nukrito 1,5-2 kartus. Tiesa, prieš trejus metus buvo aukštos ir degalų kainos. Vėliau jos mažėjo, tačiau dabar viršija net trejų metų rekordus. Daliai žmonių, kurių pajamos smarkiai sumažėjo, tai reiškia viena - keltis arčiau miesto centro, kur yra darbovietė, vaikų darželiai, mokyklos. Nes po kelis kartus per dieną atskirai vežti vaikus į mokyklą ar būrelius ir pačiam važiuoti į darbą nepakanka arba laiko, arba sunkmečio apkarpytų pajamų.
Nuomoja arčiau centro
„Pastaruoju metu vis dažniau stengiamasi išsinuomoti butą ar kambarį arčiau tos vietos, kurioje žmonės dirba ir kurioje mokosi jų vaikai. Iš pirmo žvilgsnio čia lyg ir nieko naujo. Visais laikais žmonės stengdavosi gyventi arčiau darbovietės ar mokyklos. Bet tai nebuvo masinis dalykas. O dabar žmonės į Vilnių grįžta labai dažnai. Netgi tie, kurie gyvena pasiturimai“, - „Respublikai“ sakė sostinėje veikiančios nekilnojamojo turto agentūros „Juvitus“ vadybininkas Romualdas Galinis.
Anot pašnekovo, jo įmonės užsakymų struktūroje nuoma, kai žmonės specialiai keliasi gyventi arčiau Vilniaus centro, kad sutaupytų laiko ar lėšų degalams, sudaro apie 20 proc. “Anksčiau tokių užsakymų būdavo vienetai", - sakė R. Galinis.
Jo įmonė ištyrė ir tai, kokiu atstumu nuo sostinės gyvenantys žmonės važiuoja atgal į sostinę gyventi. „Didžiausios rizikos zonoje yra tie, kurie nuo Vilniaus gyvena 40 kilometrų ir didesniu atstumu. Tai ta riba, kai net vienetiniai važinėjimai šiandien nebeapsimoka. Jei šeima turi daug mokyklinio amžiaus vaikų, žinoma, gali tapti per brangu važiuoti ir daug artesnį atstumą“, - pasakojo nekilnojamojo turto agentūros vadybininkas.
Ne vien Vilniaus fenomenas
„Respublika“ išsiaiškino, kad panašūs procesai vyksta ne tik sostinėje, bet ir Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje. Tiktai čia apie žmogų, kuris atsikėlė iš už keturiasdešimties kilometrų nuo miesto, niekas nesakys, kad jis atsikraustė iš užmiesčio. Geriausiu atveju bus pasakyta, kad - „iš gyvenvietės“, blogesniu - „iš kaimo“.
Kiek kitokia nei Vilniuje padėtis Kaune, Klaipėdoje. „Mūsų ir Vilniaus būstų rinka smarkiai skiriasi. Pas mus jei kas ir nuomojasi butus, tai daro tiktai studentai. O visi kiti žmonės stengiasi įsigyti nuosavus būstus“, - dienraščiui sakė laikinojoje sostinėje įsikūrusios nekilnojamojo turto agentūros „Latava“ vadovas Vismantas Raštinis.
Kita vertus, jis teigė nepastebėjęs, kad kauniečius gyvenimas būtų privertęs pirkti būstus arčiau miesto centro ar darželių bei mokyklų. „Ne, tokios tendencijos tikrai nepastebėjome. Matyt, pas mus nėra tokių gerai mokamų darbų, kokių yra Vilniuje, kad žmonėms apsimokėtų palikti savo būstus priemiestyje ir leistis į miesto centrą. Be to, turint dvejus namus reikės mokėti už abejų komunalines paslaugas, šildymą. Abejoju, ar daug žmonių tai apsimokės“, - svarstė V.Raštinis.
Panašiai kalbėjo ir Klaipėdoje įsikūrusios nekilnojamojo turto bendrovės „Baltus“ direktorė Jolanta Tarasevičienė. „Žinoma, net ir mano vadovaujamoje firmoje dirba ar dirbo žmonių, atsikėlusių iš už kelių šimtų kilometrų. Pavyzdžiui, iš Panevėžio ar Kupiškio. Bet tai juk normali migracija, ar ne? Žmonės keliasi ten, kur gauna darbą“, - tikino pašnekovė.
Tačiau kodėl tuomet tampa vis populiaresnis, kaip teigia vietos nekilnojamojo turto agentūros, iš apylinkių gyvenančių žmonių atitekėjimas į mažesnius miestus Panevėžį, Marijampolę ar Alytų? Gali būti, kad dėl mažų būstų nuomos kainų. Pavyzdžiui, jei Klaipėdoje vieno kambario buto nuomos kaina gali siekti ir 800 litų, tai Marijampolėje - vidutiniškai 200 litų. Tuomet labiau apsimoka nuomotis butą nei važinėti nuosava mašina į darbą pirmyn ir atgal.
Faktas
Neseniai iš savo būsto prestižiniame Vilniaus priemiesčio Bendorėlių rajone į sostinės centrą persikėlė gyventi ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius. „Respublikai“ maestro tvirtino, kad jo šeimai apsisprendžiant lemiamą reikšmę turėjo laikas ir išaugusios degalų kainos. „Vienas dalykas, kai turi vieną vaiką. Kitas dalykas - kai du. Bet kai turi kelis vaikus ir visi jie mokyklinio amžiaus (maestro turi 6 vaikus, trys iš jų yra mokyklinio amžiaus - aut. past.), kai juos reikia vežioti į pamokas ir būrelius, noromis nenoromis pradedi skaičiuoti“, - neslėpė G. Rinkevičius.
Be to, maestro prisipažino, kad ir jo darbas imlus laiko ir papildomų degalų išlaidų. „Mano darbas nėra kaip nors normuotas. Ryte - repeticijos, vakare - koncertai. Todėl būdavau kaskart priverstas važiuoti gana didelį atstumą. Dabar, kai gyvenu Vilniaus centre, šie rūpesčiai išnyko“, - tvirtino G.Rinkevičius.
Vidmantas Užusienis
