Finansų krizei persikeliant į vis didesnius mąstus, pradeda kilti nepasitikėjimas net tradicinėmis investicijų formomis kaip vyriausybinės obligacijos, valiutos ar bankų indėliai. Žmonės atsisuka į seniausią ir, ko gero, tvirčiausią pinigą – auksą. Tačiau, kaip liaudies išmintis sako, ne viskas yra auksas, kas auksu žiba.
Šių dienų finansinė krizė yra dažnai priliginama pasaulinei ekonomikos krizei 1929 m. Bent vienu aspektu toks palyginimas yra išties pateisinimas: padidėjusia aukso paklausa. 1929 m. krizei virtus „didžiaja depresija“, amerikiečiai pradėjo nebepasitikėti doleriu ir jį masiškai keitė į auksą. To pasekoje JAV vyriausybė 1933 m. uždraudė privačią aukso nuosavybę. Draudimas galiojo iki 1973 m. (kai žlugo Bretton-Woods tarptautinė valiutų sistema).
Panašių draudimų XX a. buvo ir kitose pasaulio valstybėse, pvz. Kinijoje, kur komunistai buvo uždraudę aukso laikymą, kad tauta greičiau adaptuotųsi prie planinės ekonomikos ir jos valiutos. Draudimas panaikintas tik 2002 m.
Amžina valiuta
auksas visada žmonių galvose buvo priimamas kaip tvirčiausia valiuta. Viduramžiais auksas buva pagrindinė tarptautinės prekybos atsiskaitymo priemonė, nes aukso apyvartoje buvo nedaug, o jo vertė – stabili. Tačiau nedidelis aukso kiekis neleido ekonomikai augti. Pasaulio ekonomikoms augant, valstybės pradėjo įvedinėti „banknotus“. Kiekvienas banknotas galėjo būti iškeistas į tam tikrą aukso kiekį.
Problema kildavo, kai centriniai bankai į apyvartą per daug banknotų išleisdavo ir taip skatino pinigų nuvertėjimą – infliaciją. Tokiu atveju žmonės, nebepasitikėdami galiojančia valiuta, puldavo keisti ją į auksą. Taip atsitiko JAV didžiojoje krizėje.
Valstybės todėl iš esmės turi dvi valiutinės sistemos alternatyvas. Arba išleisti banknotus, padengtus aukso atsargomis. Tokiu atveju reikia kontroliuoti infiaciją ir blogiausiam atvejui turėti pakankamai aukso atsargų. Tokia buvo Bretton-Woods sistemos idėja, kuri nesuveikė, nes JAV nesugebėjo kontroliuoti inflacijos ir neturėjo pakankamai aukso atsargų.
Antra galimybė yra išleisti banknotus, padengtus valstybinėmis garantijomis. Jei valstybinės garantijos žmonių akimis yra nepatikimos, tada auksas turi būti uždraustas. Taip buvo Kinijoje: planinėje ekonomikoje auksas buvo uždraustas, o persiorientavus į kapitalizmą ir išaugus pasitikėjimui, aukso draudimas buvo panaikintas. Taip buvo ir JAV: krizės metu išaugus nepasitikėjimui doleriu, auksas buvo uždraustas, o ekonomikai bei pasitikėjimui atsigavus, draudimas buvo panaikintas.
1000 dolerių už unciją 2008 m., 2000 dolerių – 2010 m.?
Dabartinė ekonomikos krizė turi iš esmės tą pačią problemą, kaip ir prieš 80 metų: augantį nepasitikėjimą. Bankai nepasitiki vieni kitais, todėl pinigų pasikeitimas šlubuoja. Bankai nepasitiki klientais, todėl paskolų išdavimas įmonėms ir privatiems asmenims sugriežtėja. Įmonės nepasitiki bankais ir tarpusavyje, todėl gamyba ir investicijos mažėja. Vartotojai nepasitiki ekonomika, todėl prekių ir paslaugų paklausa smunka.
Tokiose krizėse žmonės instinktyviai pradeda investuoti į auksą. Didžioji depresija 1923 m., kariniai konfliktai ir biržų sugriuvimai devintame dešimtmetyje – aukso kaina visada šokteldavo į padangę. Ilgus metus miegojęs, auksas 2002 m. pradėjo savo naują pakilimą, kuris pernai pasiekė 1000 dolerių ribą.
Šiam pakilimui galima priskirti dvi priežastis. Pirmiausia, tai susiję su fizinio aukso pasiūla ir paklausa.
Visų pirma reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad aukso panaudojimas pramonėje yra labai ribotas. Taurusis metalas yra naudojamas labiau kai papuošalas arba vertės saugotojas. aukso paklausa labai išaugo dėl panaikintų aukso draudimų Azijos valstybėse. Kaip minėta, kiniečiai gali nuo 2002 m. laikyti namie auksą. Indijoje aukso paklausą lemia vietinės tradicijos ir papročiai. Stiprėjant pasaulio ekonomikoms ir augant pirkimo galiai, vis daugiau aukso sunaudoja liuksinių prekių gamintojai.
Pasiūla yra gana nedidelė. Daugiausiai aukso yra iškasama Pietų Afrikoje, Australijoje, JAV, Kinijoje, Rusijoje. Iškasamas kiekis daugumoje valstybių mažėja. Pvz., Pietų Afrikoje 2003 m. buvo iškasta 420 tonų aukso, 2007 m. – tik 270. Aukso išgavimą ženkliai padidinti sugebėjo tik Kinija, kuri tačiau turi didelį svorį pasaulinėje paklausoje. Nemažą reikšmę pasaulinėje aukso pasiūloje turi ir centriniai bankai, turintys apie ketvirtį pasaulio rezervų. Bet apie tai vėliau.
Kitaip tariant, aukso kaina auga pirmiausia dėl didėjančios paklausos ir jos padengti nespėjančios pasiūlos. Kita priežastis slypi aukso „valiutinėje“ savybėje.
Jeigu pasaulio valiutos dolerio (palyginus su euru) vertę palygintumėme su aukso kaina, tai nustatytumėme neigiamą koreliaciją. Nuo 2001 m. doleris euro atžvilgiu labai nuvertėjo, o aukso aukso kaina išaugo.
Doleris nuvertėjo, nes JAV biudžeto deficitas ženkliai išaugo. O skolas JAV dengia, išleisdamos daugiau dolerių į apyvartą. To pasekoje investuotojų akyse doleris nuvertėja, todėl jie investuoja pinigus į auksą, kad apsaugotų savo turtą nuo nuvertėjimo.
Tačiau krizės metu investuotojai ne tik dolerius į auksą keičia. Britų svaras pastaruoju metu irgi nuvertėjo, nes D.Britaniją slegia vis didėjančios skolos. Net euras šiuo metu išgyvena egzistencinę krizę, mat kai kurios eurozonos šalys nebekontroliuoja savo biudžetų deficitų (Ispanijai ir Portugalijai jau buvo sumažinti skolinimosi reitingai, Airijai tas irgi gręsia). Tad tikėtina, jog aukso paklausa artimiausioje ateityje padidės. O su ja – ir kaina. Dalis analitikų prognozuoja, jog ateinančiais metais aukso kaina sieks bent 2000 dolerių.
Vis dėlto vienas aspektas turi būti nepamirštas – centriniai bankai. Kaip minėta, centriniai bankai turi apie 25 proc. pasaulinių aukso rezervų, t.y. 32 tūkst. tonų. Oficialiais duomenimis JAV turi apie 8 tūkst. tonų aukso, Vokietija – apie 3,5 tūkst., Prancūzija – apie 2,7 tūkst. tonų. (Vokietijoje vyksta diskusijos apie skolų dengimą auksu).
Tačiau kai kurie ekspertai mano, kad centriniai bankai iš tikrųjų turi daug mažiau rezervų. Spėjama, kad centriniai bankai yra paskolinę komerciniams bankams apie 14 tūkst. tonų aukso ir už tai gauna palūkanas. O komerciniai bankai tą auksą jau yra pardavę. Jeigu jie vieną dieną turėtų tą auksą centriniams bankams grąžinti, tai aukso išpirkimas rinkoje iššauktų jo kainos šuolį. Kaip ten bebūtų, centrinių bankų intervencija gali daryti didelę (teigiamą ar neigiamą) įtaką aukso rinkai.
Auksas rūsyje
Investuoti į auksą galima įvairiais būdais. Paprasčiausias, o kartu ir sudėtingiausias būdas yra pirkti auksą monetų arba luitų forma. Tokį auksą būtų galima laikyti rūsyje arba užkasti sode. Investuotojas tokiu būdu lieka nepriklausomas nuo bankų ir kitų institucijų. Ar tai yra saugu ir praktiška – kitas klausimas.
Kiek modernesnis būdas yra aukso fondai – gold exchange traded funds (Gold-ETF). Kaip, pvz. akcijų fondai su investuotojų pinigais perka ir valdo akcijas, taip aukso fondai už investuotojų pinigus perka aukso luitus. Aukso luitai yra saugomi specialiuose depozitoriumuose. Oficialiais duomenimis, šie fondai valdo virš 800 tonas aukso. Investuotojai, pirkdami fondo certifikatus, įgyja ir nuosavybės teisę į dalį banko rūsyje saugomų aukso luitų.
Auksinės akcijos
Grynojo aukso pirkimas turi ir minusų: auksas nesuteikia jokių pajamų. Kas nori netiesiogiai pasipelnyti iš aukso kainos kilimo ir kartu gauti periodiškų pajamų, tam yra patartina investuoti į aukso kasybų įmonių akcijas. Aišku, ir ši investavimo forma nera ideali. Mat perkant įmonių akcijas, įsigyjama ne tik netiesiogiai aukso, bet ir įmonės rizikų.
Tokios įmonės turi kasyklų ne tik JAV ir Australijoje, bet ir Afrikos bei Pietų Amerikos valstybėse. Jau vien dėl to investuotojas yra konfrontuojamas su valiutų bei politinėmis rizikomis.
Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad aukso kaina labai svyruoja. Kylanti vertė didina kasyklų pelną, ir atvirkščiai. Iki 2002 m. ilgus metus auksas tekainavo 200 dolerių. Metalui pradėjus brangti, daugelis kasybų firmų sudarė išvestinių kontraktus, taip apsaugodami savo pajamas, jei auksas vėl kristų. Tačiau tokiu būdu jie negalėjo pelnytis, jei auksas dar labiau pabrangdavo.
Viena didžiausių aukso kasybos kompanijų yra AngloGold Ashanti Ltd (ISIN ZAE000043485), iš dalies priklausanti kasybos koncernui Anglo American Plc (ISIN GB00B1XZS820). 2007 m. kompanija iškasė 5,5 milijonus uncijų aukso. Operatyvinis pelnas siekė beveik 1 mlrd. dolerių. 2008 m. per pirmus devynis mėnesius AngloGold iškasė 3,7 mln. uncijų aukso, t.y. kiek mažiau nei prieš metus. Ar paskutiniame ketvirtyje kompanija pasipelnys iš padidėjusių aukso kainų – neaišku. Mat AngloGold iškastą auksą parduoda derivatų kontraktų pagalba.
Kiek įdomesnė yra kita aukso kasybos kompanija – Newmont Mining Corp (ISIN US6516391066). Amerikiečių kasybos koncernas 2007 m. atsisakė savo derivatų kontraktų ir parduoda iškastą auksą rinkoje esančiomis kainomis. Metalo kainai kylant, Newmont gali tai pilnai išnaudoti akcininkų naudai.
Tačiau aukso kainai staigiai smukus žemyn, kompanija gali patirti didelius nuostolius. Pvz., prieš tai minėta AngloGold gali padengti kaštus, kai auksas kainuoja daugiau nei 550 dolerių. auksui pabrangus, AngloGold gali derivatų pagalba fiksuoti pardavimo kainą ir taip apsisaugoti nuo nuostolių, jei metalas staigiai atpinga.
Tiesa, Newmont kasa ne tik auksą, bet ir sidabrą bei varį (irgi be derivatų kontraktų). Tad metalų kainų rizika yra šiek tiek diversifikuojama. AngloGold specializuojasi aukso kasyboje, bet motininis koncernas AngloAmerican kasa ir kitas žaliavas: platiną, deimantus, anglį, geležį, cinką, nikelį, varį ir kt.
Didžiausias pasaulio aukso kasybos koncernas yra Barrick Gold Corp (ISIN CA0679011084). Kanados kompanija per metus iškasa apie 7,5 milijonus uncijų aukso. Gamybos kaštai prilygsta AngloGold – apie 550 dolerių per unciją. Barrick Gold irgi naudoja derivatus aukso kainai fiksuoti, tačiau bent 2008 m. sugebėjo auksą palankesnėmis kainomis parduoti. Be aukso Barrick kasa ir varį.
Daug mažesnė, bet sparčiai auganti aukso kasybos kompanija yra Golden Star Resources Ltd (ISIN CA38119T1049), iškasanti apie 250 tūkst. uncijų aukso. 2008 m. firma ketina iškasti iki 350 tūkst. uncijų. Tiesa, įmonės akcijos biržoje buvo pastaruoju metu labai nubaustos, daugiau nei konkurentai, ir kainuoja apie 1 eurą. Tad atsargiai: ne viskas, kas auksu žiba (arba bent vadinasi), išties auksas yra.
