Pagrindiniai tikslai, kurių siekia ECB savo vadinamąja kiekybinio skatinimo programa yra du: išjudinti infliaciją iš nulinio taško ir priartinti ją prie ECB 2 proc. tikslo bei paskatinti euro zonos ekonomikos atsigavimą.
Abi šios temos yra gana skaudžios. Euro zona jau yra perėjusi į defliacijos teritoriją. Tai yra nepriimtina ilguoju laikotarpiu, o ekonomikos augimas neišsiveržia iš užburto rato, kuris sukasi aplink nulį. Kadangi ECB jau išnaudojo kitus įrankius, kurie atvedė prie neigiamų arba nulinių palūkanų, ekonomikos traukinys pagreičio taip ir neįgavo, taigi ECB privalo ryžtingai veikti toliau.
Ar tikslai bus pasiekti?
Turbūt svarbiausias klausimas šiandien kyla toks – ar ECB programa duos rezultatų?
Pirmiausia, tokiu žingsniu ECB aiškiai deklaruoja, kad infliacijos suvaldymo tikslų ir toliau siekia ir sieks, o toks signalas yra svarbus tiek vartotojams, tiek ir verslui. Išties pradžiai užtektų suvaldyti lūkesčius, kad kainos nekris, ir jau vien tai galimai pagyvintų vartojimą.
Antra, silpnėsiantis euras brangins importuojamas prekes, taigi augins infliaciją, kartu dėl tos pačios priežasties augs euro zonos gamintojų konkurencingumas. Tai – vėlgi teigiamas veiksnys ekonomikos atsigavimui. Šiems efektams dominuojant, gali prisidėti ir daugiau teigiamų efektų: išaugusios vertybinių popierių kainos išaugins jų turėtojų disponuojamą turtą, žemi obligacijų pajamingumai skatins vartotojus nukreipti lėšas arba į kitas investicijas, arba į vartojimą.
Silpnesnė nei FED?
Kita vertus, yra keletas priežasčių, kodėl ECB naujosios programos įtaka bus reikšmingai silpnesnė, nei prieš kelerius metus vykdyta Federalinės rezervų sistemos (FED) analogiška programa.
Pirmiausia, JAV kiekybinio skatinimo programa buvo netikėta. ECB, priešingai, delsė, ir jo būsimus veiksmus diskutuojame bei jų laukiame kone pusę metų. Per tą laikotarpį rinkų dalyviai jau padarė tam tikra prasme juodą darbą rinkoje – palūkanų normos tiek pinigų, tiek ir kapitalo rinkose yra tokios žemos, kad kasdien atrodo, jog žemiau eiti tiesiog nebėra kur.
Tuo tarpu FED, pradėjus savo programą, JAV valstybės obligacijų ilgo 10 m. termino palūkanos buvo lygios maždaug 3 proc. (palyginimui, šiuo metu Vokietijos 10 m. obligacijų pajamingumas tesiekia 0,5 proc.).
Galiausiai, JAV naujos dolerių masės perdavimo į realiąją ekonomiką mechanizmas yra tokiomis sąlygomis iš esmės efektyvesnis dėl istoriškai susiklosčiusių priežasčių. JAV itin aktyvi yra kapitalo rinka, kuomet įmones kredituoti gali bet kas, kas tik pageidauja įsigyti jų skolos vertybinių popierių. Taigi kredito rinkoje dalyvauja ne tik finansinės institucijos (bankai, investiciniai fondai ir pan.), bet ir įmonės, galiausiai, privatūs investuotojai. Tuo tarpu euro zonoje tradiciškai kreditavimą vykdo kone išimtinai bankų sistema. O ji kelia daugiau reikalavimų bei apribojimų, yra suvaržyta ir kartu pakankamai vienalytė. Dėl šios priežasties ECB programos sėkmė gan smarkiai priklausys nuo to, kaip bankų sistema prisidės prie bendrų tikslų siekimo.
Ar euro zonos augimas užtikrintas?
Buvęs JAV Iždo sekretorius Larry Summers ketvirtadienį Davoso pasaulio ekonomikos forume pastebėjo: „ar šioje salėje yra galvojančių, kad euro zonos augimas bus užtikrintas, vien paleidus kiekybinio skatinimo programą ir liepus Pietų šalims galų gale susitvarkyti savo kieme ir galiausiai rimtai imtis struktūrinių reformų?“. Tai sukėlė dalyvių juoką. Euro zona per pastaruosius keletą metų pademonstravo didžiulį progresą, įgyvendindama fiskalinę konsolidaciją ir skatindama drausmę. Tačiau to negana. Visi tie eurai, kuriuos ECB paleis į sistemą, dar turės atlikti savo ilgą kelią iki realiosios ekonomikos. Ir pirmiausia, žvilgsnis krypsta į bankus, kurie turi didinti realiojo sektoriaus kreditavimą. Kyla klausimas – kodėl gi jie to vis dar nedaro laukiamais tempais – juk perteklinio likvidumo sistemoje – nors vežimu vežk. Jei verslas augs, bus kuriamos darbo vietose ir jose sėdės vis turtingesniais tampantys vartotojai. Tai yra ekonomikos variklis.
Taigi kas vyksta bankų sektoriuje?
Išties, bankai yra gerokai sustiprėję, šiuo metu jie yra reikšmingai tvirčiau kapitalizuoti ir sveikesni, nei buvo prieš penkerius metus. Palūkanos yra žemiausios istorijoje, bankai netgi yra baudžiami už perteklinio likvidumo turėjimą, nes ECB indėlių palūkanų normos yra neigiamos. Atrodo, kodėl tuomet reikia mėtytis pertekliniu likvidumu tarpusavyje lyg karšta bulve, užuot puolus dalinti paskolas. Atsakymas paprastesnis nei galima tikėtis – bankų nudegimas per krizę buvo toks stiprus, kad apvertė aukštyn kojomis tiek požiūrį į ekonomines perspektyvas, tiek ir rizikos suvokimą, vertinimą ir drąsą ją prisiimti. Štai čia ir išlenda euro zonos ypatumas, lemsiantis veikiausiai mažesnį kiekybinio skatinimo efektą, nei turėjo analogiška programa JAV: euro zonoje už kreditavimą iš esmės yra atsakinga bankų sistema, tai bankai yra monetarinės politikos stimulų pernešėjai į realiąją ekonomiką, skirtingai nuo JAV, kur kredito rinka yra gerokai labiau diversifikuota.
Poveikis rinkoms
Kokiomis bangomis tolyn nuraibuliuos šiandieninis ECB sprendimas? Akivaizdus ir jau kurį laiką realiai veikiantis efektas laukia euro zonos kapitalo rinkos. Jau ketvirtadienį Lietuvos, Slovėnijos, Slovakijos ar Portugalijos valstybių vertybinių popierių palūkanos buvo tokios žemos, kokios dar niekad nėra buvę. Pastaruosius tris mėnesius investuotojai nieko kito neveikė, tik pirko bet ką, ką dar buvo galima nupirkti, nes visiems buvo aišku – ECB pradės supirkinėti valstybių obligacijas, taigi verčiau jau nusipirkti jų dabar pigiau ir daugiau, nes jų kainos augs. Laimėtojai šiose žiurkių lenktynėse veikiausiai bus tie investuotojai, kurie turės mažesniųjų šalių, tame tarpe periferinių šalių, obligacijų, kurių ECB supirkimo koeficientas bus didžiausias. Vertinant bendrai, visų euro zonos šalių obligacijų pajamingumai ir toliau patirs spaudimą mažėti, kartu prisidės ir antrinis efektas, kuomet rinkos dalyviai gavę dar daugiau perteklinio likvidumo blaškysis po rinką pageidaudami pirkti dar daugiau tų pačių obligacijų.
Kitas šalutinis ir labai svarbus programos efektas veikiausiai bus tolesnis euro silpnėjimas. Priežastis – asimetriškos didžiųjų centrinių bankų politikos, mat ECB pradeda spausdinti pinigus, o JAV FED baigė ir planuoja didinti palūkanų normas. Tačiau išties tokia kurso raida neturėtų stebinti, pirmiau reikia atsakyti į klausimą, ar kursas buvo teisingas prieš metus, dvejus, trejus. Ir atsakymas yra, kad veikiausiai ne. Dolerio silpnumą tuomet lėmė lygiai tos pat priežastys, kokios lems euro silpnumą bent jau pusmečiui į priekį. Kaip FED spausdinant pinigus augusi dolerių masė didino spaudimą juos parduoti, taip dabar lygiai tą patį stebėsime su euru – šiandien paskelbta eurų spausdinimo programa lems tai, kad kritinė masė rinkos dalyvių norės atsikratyti eurų ir pirkti kitas valiutas, kurių bent jau palūkanos nėra neigiamos. Taigi sakyti, kad dabartinis kurso taškas ar tolesnės euro silpnėjimo perspektyvos yra iš esmės neteisingi, nėra korektiška. O vėliau, jei kiekybinio skatinimo programa pasieks savo tikslus, euras turėtų atsigauti.
Akivaizdu, kad ECB kliuvo nelengvas uždavinys. Ką šiandien tikrai žinome, tai kad trilijonas eurų turės reikšmingos įtakos euro zonai. Galbūt įtaka realiajai ekonomikai ir bus mažesnė, nei norėtųsi. Tuo tarpu finansų rinkoms įtaka jau padaryta ir toliau išliks didelė, ne išimtis kad dar teks žvalgyti teritoriją, kurioje iki šiol niekada nebuvome lankęsi.
Informaciją parengė Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė
