Pastaruoju metu kainos, tiksliau – itin spartus jų augimas, kelia vis daugiau diskusijų ir nerimo. Juolab tai sustiprėja dėl to, kad po ekonominės recesijos pajamų didėjimas kainų augimo ne tik kad nepaveja, bet per dulkes nelabai ir mato... Štai vidutinis atlyginimas „į rankas“ per metus nuo ketvirtojo 2009-ųjų ketvirčio padidėjo vos 0,1 proc., o vartojimo prekės ir paslaugos pagal suderintą vartotojų kainų indeksą per tą patį laikotarpį pabrango net 3,6 proc.
Priežasčių galime rasti visokiausių. Tarp jų bus ir ta, kad esame maža atviros ekonomikos šalis, tad ne viskas ir ne visada priklauso nuo mūsų. Pastarieji neramumai nafta turtingoje Šiaurės Afrikoje tik dar kartą parodė, kad kainoms Lietuvoje ir kitose šalyse didelę įtaką padaryti gali ir labai tolimi išorės veiksniai. Pabandysime praktiniais pavyzdžiais iliustruoti, kaip potvynis Australijoje ar sausra Ukrainoje gali atsiliepti, pavyzdžiui, paprasto Radviliškio gyventojo piniginei.
Kaip sausra Rusijoje tirpdo gyventojų lėšas Lietuvoje
Lietuva prekiauja su daugybe valstybių, taigi kainos mūsų šalyje iš dalies priklauso nuo įvykių ir reiškinių visame pasaulyje. Natūralu – vien duona ir cepelinais gyvi juk nebūsime, o ten, kur vakar augo bulvės, kavamedžiai ar medvilnės krūmai šiandien neišaugs. Taigi privalome ir eksportuoti (savo pagamintas prekes, produktus parduoti užsienyje), ir importuoti (įvežti į šalį vartojimui užsienyje pagamintas prekes ir produktus).
Savaime suprantama, dėl klimatinių, geografinių, geopolitinių ir daugybės kitų sąlygų Lietuva niekada negalės prilygti didžiausiems eksportuotojams ar importuotojams: nei kviečių (JAV, Rusija, Kanada, Ukraina (importuotojos – Egiptas, Iranas)), nei naftos (Saudo Arabija, Rusija, Iranas (importuotojos – JAV, Kinija)), nei medvilnės (JAV, Australija (importuotojos – Kinija, Turkija)), nei kitų. Todėl ir Lietuvoje vykstantys įvykiai ar stichijos neturi tokios didelės reikšmės tarptautiniu mastu.
Bet tik pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei didžiausia pasaulyje cukraus eksportuotoja Brazilija išgyventų nederlingus metus ar derlių nuniokotų stichija. Šalis, siekdama apsaugoti vidaus rinką ir išlaikyti tokias pat cukraus kainas savo gyventojams, gali įvesti eksporto kvotas ar taikyti embargą (t.y. uždrausti tam tikrų prekių eksportą). Natūralu, jog tokiomis sąlygomis kitose šalyse, ypač Brazilijos prekybos partnerėse, cukraus ar cukranendrių gali imti ir pristigti. Na, o kai produkto ar žaliavos trūksta, tie, kurie jos turi, pradeda kelti kainą.
Galite paklausti, kuo čia gali būti dėta pati savo reikmėms cukrinių runkelių užsiauginanti Lietuva ir kainos, kurias turime mokėti mes? Prisiminkime karštos 2010-ųjų vasaros įvykius Rusijoje bei Ukrainoje. Sausra ir netramdomi gaisrai sunaikino daug kviečių pasėlių, tad abi šalys, baimindamosi kviečių trūkumo vidaus rinkoje, įvedė draudimą juos eksportuoti. Tai, žinoma, išaugino kainas jų prekybos partnerėse. Na, o Lietuvos grūdų augintojai galėjo rinktis, kur savo produkciją galėtų parduoti brangiau. Taigi, kylant javų kainai, pradėjo brangti ir duonos gaminiai Lietuvoje.
Štai taip prastas derlius Brazilijoje ar sausra Ukrainoje gali sukelti stichinę nelaimę ir lietuvio piniginėje. Tačiau svarbu paminėti ir tai, jog kuo daugiau produkto užsiauginama ar pasigaminama šalies viduje, tuo mažesnė yra arba vėliau pasireiškia išorės veiksnių įtaka. Štai, pavyzdžiui, cukrų išgauname iš čia pat Lietuvoje auginamų cukrinių runkelių, o naftą importuojame. Todėl nieko nuostabaus, kad pokyčiai pasaulinėje naftos rinkoje greičiau sulaukia atgarsio Lietuvos vidaus rinkoje, nei prastas cukranendrių derlius Brazilijoje.
Ta pati situacija ir su kavos, kakavos pupelėmis. Rodosi, kodėl gi mums turėtų rūpėti neramumų Afrikoje sukeltas jų kainų augimas – tiek trys milijonai tos kavos teišgeria... Tačiau vertėtų prisiminti tai, kad šios Lietuvoje neužauginamos pupelės – viena iš pagrindinių šokolado pramonėje ir kitose konditerijos šakose naudojamų žaliavų. Anksčiau ar vėliau gamintojai baigs savo atsargas ir bus priversti pirkti brangesnę žaliavą. Na, o mes, paprasti saldumynų mėgėjai, tai pajusime, kai parduotuvėje už tokį pat šokoladą vieną dieną reikės sumokėti keliolika centų daugiau.
Kalbant apie išorės veiksnių įtaką mūsų piniginėms, būtina paminėti ir naftą. Jos kaina daro įtaką ne tik tam, kiek savo šalyje mokame už kurą ir degalus, bet ir tam, kiek atsieina kitos prekės bei paslaugos. Pastaruoju atveju įtaka atsiranda dėl degalų naudojimo gamybos procese bei transportavimo, o apsisaugoti nuo jos negalime niekaip, nes naftą importuojame.
Kas daro įtaką kainoms?
Taigi, aptarėme, kaip išorės veiksniai daro įtaką kainų augimui. Dabar, kad būtų aiškiau, galime juos suskirstyti į kelias grupes.
Mažiausiai prognozuotini yra gamtiniai veiksniai. Apie juos nemažai kalbėjome pirmojoje teksto dalyje, tačiau verta dar kartą pabrėžti, kad, nors šie veiksniai dažniausiai lemia būtent pirmojo būtinumo produktų kainų šuolius, jie yra mažiausiai pavaldūs žmogui ir kelia didžiausią grėsmę derliui bei produktų kokybei. Pavyzdžiui, jau minėta 2010-aisiais Rusiją, Kiniją, Ukrainą ir Kazachstaną siaubusi sausra bei gaisrai lėmė didelius kviečių kainų šuolius, o kartu su potvyniais Australijoje ir Pakistane – ir prastą pasaulinį medvilnės derlių, dėl ko padidėjo drabužių kaina. Na, o įvairios paukščių ir galvijų ligos gali didinti mėsos kainas.
Nesunku pastebėti ir politinių įvykių poveikį kainoms. Pastaruoju metu viena po kitos ateinančios žinios apie vis naujus neramumus Šiaurės Afrikoje kelia grėsmę dėl naftos tiekimo sutrikimų ir naftos kainos pasaulinėse rinkose išaugimo. Politinei situacijai Afrikoje negerėjant, ilgiau jausime ir jų atgarsius Lietuvoje – brangesnių degalų pavidalu. Tiesa, tam nebūtinai reikia perversmo ar karo veiksmų – įvairūs politiniai sprendimai (stambiųjų valstybių-gamintojų mokesčių politika, eksporto/importo kvotos ar draudimai ir pan.) taip pat turi įtakos produkcijos kainoms kitose rinkose.
Vartotojai – ne mažiau įtakingi
Didelę įtaką kainoms daro ir besikeičiantis gyvenimo būdas ar pasaulėžiūra. Štai kuo labiau Vakarų ir besivystančiose šalyse augo pajamos, tuo aiškiau matomi buvo mitybos įpročių pasikeitimai. Vartotojai galėjo sau leisti pirkti maistingesnius, aukštesnės kokybės, sveikesnius maisto produktus, medžiagas – tai, kas kainuoja brangiau ir duoda didesnį pelną jų gamintojams. Didėjant paklausai, augintojai vis didesnius žemės plotus skyrė būtent tokioms žaliavoms auginti. Kadangi žemės plotai riboti, teko mažinti anksčiau didesnę paklausą turėjusioms žaliavoms skirtus plotus.
Taip ėmė brangti, pavyzdžiui, pagrindinės grūdinės kultūros, kas ypač pasijuto recesijos metu vėl pradidėjus jų paklausai.
Svarbu suprasti, kad nuo visų kainą lemiančių veiksnių apsisaugoti neįmanoma. Šiandien visam likusiam gyvenimui nepasiruošime. Juk, pavyzdžiui, neprisipirksime brangstančio cukraus tiek, kad atsargas galėtume vartoti keliasdešimt metų. Vietoje to labiau vertėtų pasistengti maksimaliai efektyviai paskirstyti savo pajamas dabartiniams poreikiams tenkinti ir atminti, jog visuomenės finansinis raštingumas didina vartotojų aktyvumą ir reiklumą sąžiningiems verslo veiksmams.
