Koalicijos partneriams karštligiškai tariantis, kaip užlopyti beveik milijardo litų biudžeto skylę, ir verslininkai, ir ekonomistai stebisi, kodėl biudžetas klijuojamas atskirais gabaliukais, nežiūrint į visumą.
Ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje pažymėta, kad kitų metų biudžetas buvo kuriamas siekiant žūtbūt buhalteriškai subalansuoti skaičius, bet nematant ekonomikos visumos, nepakankamai atsižvelgiant į pasaulinius procesus, apskritai nediskutuojant dėl valstybės funkcijų. Spaudos konferencijos „Ar kitų metų biudžetas sumažins įtampą Lietuvoje“ dalyviai pabrėžė, kad mokesčių reforma turi būti vykdoma sistemingai ir kompleksiškai, diskutuojant su akademikais.
„Nėra sistemos, kad matytume ekonomikos visumą, nei makroekonomikos, nei mikroekonomikos. Biudžetas klijuojamas kaip kregždžių lizdai – atskirais gabaliukais. Tai duoda labai daug neigiamų efektų, tokių kaip neapibrėžtumą verslui, kuris negali kurti ilgalaikių planų, negali planuoti investicijų, kadangi nežino, kas rytoj bus. Dabar kas yra siūloma – šauksmas tyruose“, – sakė verslininkas Antanas Bosas.
Verslininko nuomone, Vyriausybė į biudžetą žvelgė per daug buhalteriškai. Jis nesutiko su Premjero teiginiais, kad dėl biudžeto problemų visų pirma kalta euro zonos krizė. Pasak jo, jei būtų buvę tartasi su profesionalais, į viską žiūrėta kompleksiškiau, euro zonos problemų poveikis Lietuvai būtų daug mažiau pastebimas.
A. Boso teigimu, planuojant valstybės finansus labai svarbu stabilumas – tarkime, jei norima dabar priimti nekilnojamojo turto mokestį, jis turėtų pradėti galioti tik po kelerių metų, kad tiek verslas, tiek žmonės spėtų pasiruošti. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Vyriausybė, priimdama sprendimus, nesikonsultuoja su nešališkais profesionalais, Lietuvos akademine bendruomene.
Socialinių mokslų daktarė Jolanta Solnyškinienė pritarė kolegai, pabrėždama, kad skubotos Vyriausybės reformos sudaro situaciją, kai nei verslas, nei žmonės nežino, ko tikėtis ir kaip elgtis.
„Ne tik šitos, bet ir daugelio vyriausybių Lietuvoje problema ta, kad biudžeto priėmimas yra tarsi kažkoks neplanuotas įvykis. Prieš du mėnesius, kada buvo teikta viena prognozė BVP augimo, mokesčiai, kokie buvo, atrodė pakankami, dabar prognozė pasikeitė, tai ieškoma gaisro gesinimo būdų, sugalvota daug naujų mokesčių. Jie gal ir turėtų būti mokami, bet mokesčių reforma neturėtų būti atsitiktinis veiksmas, bet kompleksinis, sisteminis procesas“, – sakė J. Solnyškinienė.
Profesoriaus Povilo Gylio teigimu, Lietuvos problema yra ta, kad per biudžetą apskritai perskirstoma per maža BVP dalis – tik apie 27 proc.. Pasak jo, Estijoje per biudžetą perskirstoma 34 proc. BVP, Europos Sąjungos (ES) vidurkis – 40 proc. Jo nuomone, Lietuvoje apskritai turėtų vykti diskusijos, ar BVP dalis, perskirstoma per biudžetą, turėtų augti, o tokių diskusijų kol kas nėra, diskutuoti reikia ir apie tai, kiek turi būti mažinamas biudžeto deficitas.
Signataras Rolandas Paulauskas pažymėjo, kad nors ir kalbama apie biudžeto deficito problemą, per mažas dėmesys kreipiamas kitai problemai – Lietuvos užsienio prekybos balansui, kuris nuolat yra neigiamas. Abi šios problemos, signataro teigimu, rodo, kad Lietuva ir toliau gyvens ne pagal galimybes, nors senosiose ES narėse ši problema dar ryškesnė.
Sprendžiant biudžeto problemą, J. Solnyškinienė siūlė visų pirma atsakyti į klausimus, ko tikimasi iš biudžeto, ir mokesčius modeliuoti pagal tai, o ne tiesiog siekti matematinio balanso.
„Kas yra biudžetas? Labai supaprastintai, tai yra kišenė, iš kurios finansuojamos valstybės funkcijos. Tai gal reikėtų iš pradžių susitarti, kokios valstybės funkcijos ir kokia apimtimi turi būti finansuojamos, ko tikisi visuomenė iš valstybės. Du trečdaliai pajamų į biudžetą ateina iš mokesčių, mokesčių sistemos reforma turi būti padaryta ir galų gale kažkokioj vietoj padėtas taškas“ , – tvirtino socialinių mokslų daktarė.
P. Gylys pažymėjo, kad egzistuoja bendra pasaulinė tendencija, jog valstybės vaidmuo visuomeniniam gyvenimui auga, ir Lietuva taip pat turi žengti šiuo keliu. Jis teigė, kad bent jau svarstomos turi būti visos idėjos, tarp jų valiutų modelių ar pinigų devalvacijos.
„Mano įsitikinimu, bendrųjų reikalų daugėja, o valstybė kyla iš bendrųjų reikalų. Jeigu nėra nacionalinių reikalų – mums valstybės nereikia. Jeigu yra bendri reikalai – mes juos per valstybę, per biudžetą tvarkom. (...) Mums reikia demokratizuoti mūsų visas ekonomines diskusijas, taip pat apie viešąjį sektorių. Visi jau kalba apie viską, tik ne apie progresinius mokesčius, kad pensijų fondų negalima liesti, Prezidentė krūtine užstojo. Viskas, 400 mln. biudžete ir nėra. 400 mln. yra pinigas, sukrapštykim, kad palobtume, nepadarytume 6–7 proc. biudžeto deficito“ , – siūlė P. Gylys.
R. Paulausko manymu, svarbiausia tvarkant biudžetą spręsti valstybės skolos problemą: pasauliniai įvykiai rodo, kad pasitikėti negalima jokiomis rinkomis, ir greitai tiesiog nebus iš ko pasiskolinti, sakė jis. Taip byrant pasaulinei finansų sistemai, smulkūs klausimai, iš kur gauti keliolika milijonų, pasidaro neesminiai.
„Svarstyti reikia, kaip padaryti, kad paprastą šluotą mes pirktume surištą Lietuvoj, o ne Kinijoj, kad pirktume gėlę, išaugintą Lietuvoje, o ne Olandijoje. Mes turime turėti valstybinį komercinį banką. Gyvenimas skolon eina į pabaigą, ir ateityje bus gyvenimo lygio kritimas, ne tik Lietuvoje, bet ir ES. Galvot reikia, kaip sumažinti būtiniausių prekių sąnaudas. Nematau kito būdo, kaip didesnis valstybės dalyvavimas šilumos, elektros, vandens tiekime, vaistų versle, nuimant įvairiausius tarpininkus ir viršpelnius“ , – tvirtino signataras.
A. Bosas sakė, kad paprasto sprendimo, kaip spręsti su biudžetu susijusias problemas, jis neturi, ir tai svarstyti turėtų mokslininkai. Tačiau porą patarimų jis turėjo: ženkliau diferencijuoti minimalųjį atlyginimą ir bedarbio pašalpą, mažinant neapmokestinamą minimumą, ir verslo liudijimus leisti išduoti tik amatų atstovams. Pasak jo, vien tai leistų iš šešėlio ištraukti apie milijardą.
Verslininko teigimu, dabar vidutinė bedarbio pašalpa ir minimalus atlyginimas beveik nesiskiria, todėl bedarbiams neapsimoka dirbti, ir jis savo įmonėje pats su tuo susidūrė. Kadangi su verslo liudijimu dirbantis statybininkas moka daug mažesnius mokesčius negu analogiška įmonė, jam daug paprasčiau pasikviesti porą bedarbio pašalpas gaunančių draugų į pagalbą ir dirbti šitaip, o tai labai apsunkina verslo padėtį.
„Galima ištraukti daug daugiau negu milijardą, bet reikia turėti priemones ir planą. Pakelti rankas ir balsuoti už biudžetą – vienas dalykas, bet pačios sistemos ir plano, kaip tai padaryti iš tikrųjų nėra, kaip nėra bedarbiams ir motyvacijos dirbti (..) Kai nėra sistemos, sprendžiami atskirų grupių interesai, tai ne biudžetas“, – sakė verslininkas.
