Ar pasikartos istorija?
Isteriškos propagandos apkvailinta, vergiškai paklusni ir su visais įmanomais sunkumais susitaikyti pasirengusi Rusijos visuomenės dalis nekelia pavojaus prezidento V.Putino politinei ateičiai: nei rinkimai, nei mitingai ar alkanųjų maištai nesudrebins jo sosto. Tačiau visai kas kita – rūmų sąmokslo pavojus. Šešėliniai kleptokratinės Rusijos valdytojai, kuriems atstovauja dabartinis Kremliaus šeimininkas, visai nepageidauja atsidurti toje pačioje naujo Šaltojo karo geležinės uždangos pusėje, kaip ir visa Rusija. V.Putinui dėl to jau atvirai pasiųsti perspėjimo signalai.
Dažnai girdėti sakant, kad Putinas nori valdyti kaip Josifas Stalinas, bet gyventi – kaip Abramovičius. Gal tai ir tiesa, bet J.Stalino pavyzdys vargu ar gali būti įkvepiantis dabartiniam Rusijos valdovui: gyvenimo pabaigoje J.Stalinas lygiai taip pat neadekvačiai pradėjo vertinti tikrovę. Siekdamas dar labiau sustiprinti savo valdžią, po karo jis vėl ėmė planuoti didelį Komunistų partijos aparato valymą, kilo reali grėsmė net artimiausiems jo bendražygiams. Jie nusprendė nelaukti, kol J.Stalinas vėl iškels represijų kirvį: didįjį Rusijos tironą pačiu laiku ir labai įtartinomis aplinkybėmis pakirto insultas. Ar istorija gali pasikartoti, parodys ateitis.
Valdžia ir žmonės – šešėlyje
Per 15 valdymo metų V.Putinas, iš visko sprendžiant, tenkino šešėlinio Rusijos „selektorato“ lūkesčius, bent jau iki šiol, pastebi JAV leidžiamas žurnalas „Forbes“. „Selektoratu“ jis vadina šešėlyje tūnančių išrinktųjų, kurie, skirtingai nei teisėtuose rinkimuose dalyvaujantis šalies elektoratas, slapta parenka ir paskiria kandidatus į svarbiausius politinius postus. Sąvoką „selektoratas“ pirmas pavartojo žymus Amerikos politologas Bruce’as Bueno de Mesquita: jo manymu, ir totalitarinėse, ir demokratinėse politinėse sistemose yra grupės žmonių, kurie „išrenka“ šalies valdžią. „Selektoratas“ gali būti platus, kaip, pavyzdžiui, JAV, kuriose milijonai piliečių renka valstybės vadovą, arba siauras, kaip Kinijoje, kur vidinė partinių bonzų grupė už uždarų durų išrenka naujus Komunistų partijos lyderius.
Apie „selektoratą“ „Forbes“ priminė, atkreipęs dėmesį į Rusijos oligarchų neseniai asmeniškai V.Putinui viešai pasiųstą signalą, kad jie yra nepatenkinti jo vykdomu „šventuoju karu“ su Ukraina ir Vakarais, dėl kurio jie neteko ketvirtadalio savo turtų. V.Putinas žino, kad gali bet kurį iš jų fiziškai sunaikinti, nes jis kontroliuoja ir slaptąsias tarnybas, ir kariuomenę. Tačiau ar toks V.Putino pasitikėjimas savo galiomis yra pagrįstas? Juk J.Stalinas irgi visiškai kontroliavo tuometės Sovietų imperijos jėgos struktūras, tačiau ar tai apsaugojo jį nuo rūmų sąmokslo, kai 1953 m. kovo pradžioje sąmonę praradusį J.Staliną saugoję Berijos saugumiečiai tol neprileido prie jo gydytojų, kol netapo aišku, kad jis nebegyvens...
V.Putinas Rusijos prezidento postą irgi gavo iš „selektorato“ rankų: tai buvo tuometis Rusijos vadovas B.Jelcinas, jo šeimos nariai ir šeimai artimi oligarchai, primena leidinys. Sovietologė ir Rusijos ekspertė Karen Dawisha knygoje „Putino kleptokratija : kam priklauso Rusija?“ nurodo, kad Rusijos „selektoratas“ – tai ne vien tik V.Putinas. Esą jis šią šalį valdo kartu su aukštais valstybės pareigūnais ir oligarchais, kurių dauguma sudaro artimiausios jo aplinkos branduolį. Toks V.Putino draugų ratas pradėjo formuotis, dar jam dirbant Sankt Peterburgo vicemeru.
Grįžta kremlologijos laikai
Tie, kurie stebi situaciją dabartinėje Rusijoje, kad ir nenoriai, yra priversti prisiminti vadinamąją kremlologiją, Šaltojo karo laikais naudingą gebėjimą iš pačių įvairiausių sovietinės hierarchijos kasdienybės požymių atspėti, kokie asmenys konkrečiu metu turi realią valdžią, o kurie – ne. Pasak „Forbes“, tokių gebėjimų vėl prisireikė: Vakarų ekspertai net nežino, kas priklauso dabartinės Rusijos „selektoratui“ ir kaip jis veikia. Taip, Rusijoje yra kažkas panašaus į rinkimus, kuriuose gali dalyvauti rinkėjai, bet jie gali balsuoti tik už valdžios aprobuotus kandidatus. Galima spėti, kad „selektoratas“ yra pasiskirstęs tarp įvairių oligarchų verslo grupių ir vadinamųjų jėgos struktūrų atstovų. O gal skiriamoji linija nubrėžta tarp KGB dirbusių asmenų ir tų, kurie neturi tokios patirties? Tai – paslaptys, kurias saugo dabartinis Rusijos režimas ir kurias turės įminti nauja kremlologų karta, teigia „Forbes“.
Kitaip nei sovietiniam „selektoratui“, rusiškajam nebūtina aklai remti „vieną partijos liniją“. Rusijos politinėje arenoje girdėti įvairių balsų, kai kurie iš jų skamba garsiai, o kai kurie vos girdimi: Kremliaus nemalonę užsitraukę liberalai, pavyzdžiui, gali reikštis socialiniuose tinkluose ir mokslinėse konferencijose, bet visi žino, kad jie jau seniai nėra „selektorato“ dalis. Ekonominiai V.Putino patarėjai, tarkime, buvęs šalies finansų ministras Aleksejus Kudrinas, gali kritikuoti jo ekonominę politiką net Davoso forume. Niekas nežino, ar dėl tokios kritikos jie išbraukiami iš „selektorato“, bet matome, kad kai kurie vis dar neslepia savo nuomonės. Tačiau kritikuoti Kremliaus ekonominę politiką – vienas dalykas. Visai kas kita, kai valdžios elitas nepritaria pagrindiniams V.Putino politikos principams, rašo „Forbes“. O jei tai net iškyla į viešumą, tokius atvejus reikia rimtai apmąstyti.
Nepatenkintas V.Putinu
Būtent dėl šios priežasties Rusijos ekspertai susidomėjo sausio 13 d. Maskvoje, elitinio „Merkurijaus“ klubo narių posėdyje, pasakyta 85-erių Jevgenijaus Primakovo kalba. Jis užėmė aukštas pareigas Michailo Gorbačiovo valdymo laikais, buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, Prezidentinės ir saugumo tarybos narys, prie B.Jelcino vadovavo Rusijos žvalgybos tarnybai, dirbo Rusijos užsienio reikalų ministru, vėliau – šalies premjeru. Pasak „Forbes“, J.Primakovas yra gerbiama figūra konservatyvaus Rusijos valdančiojo elito akyse, o sakydamas kalbą „Merkurijaus“ klube jis kreipėsi į tokius pat, kaip ir jis pats, konservatorius, anaiptol ne liberalus. Įdomiausia buvo tai, kad J.Primakovas tikrai nepatenkintas tuo, kaip Rusiją valdo V.Putinas.
Ši J.Primakovo kalba Rusijoje sukėlė labai didelį susidomėjimą, tačiau Vakarų spaudoje beveik niekas į ją neatkreipė dėmesio. Svarbu ir tai, kad nors įtakingiausia Rusijos žiniasklaida jos nepaskelbė, vis dėlto ji nebuvo ir uždrausta: kai kuriuose leidiniuose buvo pateiktas jos tekstas. „Forbes“ rašo, kad šios kalbos paskelbimo faktas rodo, jog kai kurie įtakingi Rusijos elito atstovai nori, kad J.Primakovo žodžius išgirstų ir daugiau visuomenės.
Rusijos spauda ir internetinė žiniasklaida J.Primakovo išsakytas mintis teisingai įvertino kaip Rusijos biurokratų ir oligarchų klasės raginimą V.Putinui keisti savo politinį kursą, pastebi JAV žurnalas. Pasirodė net siūlymų, kad būtų neblogai, jei Rusiją valdytų bendra V.Putino ir J.Primakovo vyriausybė.
Klaidingos kryptys
J.Primakovo kalba buvo atsargi, ji nebuvo pateikta kaip atviras iššūkis V.Putinui. Didžioji jos dalis buvo skirta nuobodžioms šalies decentralizavimo reformoms, tačiau tarp eilučių buvo paslėpta V.Putino vidaus ir užsienio politikos kritika, kai kuriais atvejais – labai griežta. Štai esminiai šios kalbos teiginiai.
Nepaisant pažadų diversifikuoti ekonomiką, paremtą energijos išteklių eksportu, Rusijoje nebuvo jokios pažangos, mažinant priklausomybę nuo dujų ir naftos, nors šalis per 25 metus galėjo rasti tinkamą sprendimą. J.Primakovas nutylėjo, kad 15 metų iš minėtų 25 metų Rusijai vadovauja V.Putinas.
Rusijos ekonomika toliau gali plėtotis tik vykdant decentralizaciją, kai regionų ir miestų valdžia gali savarankiškai priiminėti sprendimus dėl biudžetinių išteklių skirstymo. Kitaip tariant, J.Primakovas sukritikavo V.Putino koncepciją apie valdžios vertikalę, kuri leidžia Kremliui kontroliuoti viską regioninės valdžios sąskaita.
Rusija turi atsisakyti saviizoliacijos politikos, kuri kenkia jos ekonomikai. J.Primakovas mano, kad artimiausiu metu Vakarai sankcijų neatšauks, o naftos kaina pasaulinėje rinkoje išliks maža. Izoliuota Rusija – tai antrarūšė šalis, nepaisant V.Putino kalbų apie ekonominę viskuo apsirūpinančio šalies ūkio sėkmę.
Rusija (supraskite, V.Putinas) turi laikinai sustabdyti grandiozinius naftos ir dujų gręžinių Arkties regione projektus. Brangiai kainuojanti naftos ir dujų išteklių žvalgyba neturi ekonominės prasmės, pasikeitus naftos kainų konjunktūrai. Vietoje to Rusija turi toliau tęsti energijos šaltinių gavybą sausumoje, Rytų Sibire.
Grandioziniai infrastruktūros plėtros planai, tarp jų ir tilto į Krymą statyba, nebuvo paremti konkrečiais vyriausybės sprendimais. J.Primakovas mano, kad kalbos apie infrastruktūros renesansą visiškai tuščios ir skirtos tik TV publikai.
Rusijos interesai reikalauja, kad rytinė ir pietinė Ukrainos dalis liktų šios šalies sudėtyje. Tačiau, pasak J.Primakovo, tai nereiškia, kad Rusija privalo atsisakyti Krymo ir neturėtų remti separatistų, kurie norėtų išsireikalauti iš Kijevo ypatingą regioninį statusą. Nors Minsko susitarimų nesilaikoma, Rusija negali siųsti į Ukrainą reguliarios kariuomenės. Jei ji tai padarys, tai, J.Primakovo teigimu, visą šį šimtmetį leis JAV dominuoti Europos žemyne. J.Primakovas nutylėjo, kad jau praėjusią vasarą V.Putinas pasiuntė į Rytų Ukrainą reguliarios kariuomenės dalinius, kurie ir toliau remia separatistų puolimą Donbaso regione.
Rusija negali perorientuoti savo ekonomikos Rytų kryptimi, nes tada ji taptų gamtos išteklius tiekiančiu Kinijos priedu.
Rusija privalo būti atvira bendradarbiavimui su NATO ir JAV, kovojant su globaliniais iššūkiais žmonijos saugumui, tarp jų ir terorizmu, prekyba narkotikais, besiplečiančiais kariniais konfliktais. Be tokio tarptautinio bendradarbiavimo Rusija „nustos buvusi didžia šalimi“. J.Primakovas, iš visko sprendžiant, perspėja V.Putiną, kad jis nepaverstų Rusijos iš tarptautinės bendrijos išguita valstybe.
Didėja susirūpinimas
J.Stalinas didžiavosi tuo, kad galėjo žudyti ne tik savo priešus, bet ir draugus. Ignoruodamas J.Primakovo siūlymą laikytis nuosaikesnio politinio kurso, V.Putinas, ko gero, mokosi iš šio Kremliaus tirono, pastebi „Forbes“. V.Putinas aukoja savo senų draugų, kurie jam padedant savo rankose sutelkė milžiniškus turtus, ekonominius interesus. Vakarų sankcijos, naftos kainų kritimas ir rublio krachas iš daugiau nei 20 turtingiausių Rusijos oligarchų jau atėmė 61 mlrd. JAV dolerių. Tai – apie ketvirtadalį jų turimo turto. Dabartinis Rusijos prezidentas nusprendė ignoruoti savo draugų ekonominius interesus. Kalbama, kad vietoje jų V.Putinas šiuo metu klausosi tik nedidelės jėgos struktūrų grupės atstovų, besąlygiškai remiančių agresyvią jo politiką, patarimų. Visi jie esą pritaria KGB požiūriui, kad Vakarai – mirtinas priešas, o kova už „Novorosiją“ – šventa.
Kai kurių Maskvos politologų teigimu, J.Primakovo kalba rodo „labai didelį susirūpinimą gana plačiame aukščiausiojo valdžios ešelono atstovų, bandančių apsisaugoti nuo praradimų, rate“. Jie kritikuoja V.Putiną, bet negali atvirai mesti jam iššūkio, nes jis gali lengvai juos sutraiškyti.
Kas pastatyta ant kortos?
Gali būti, kad J.Primakovas pasiruošęs prisiimti didžiausio V.Putino kritiko tarp konservatorių vaidmenį, nes būdamas tokio garbingo amžiaus jau nekelia jokio politinio pavojaus. Bet kyla klausimas, ar dvi dešimtys rusų oligarchų, kurių turtas – beveik 200 mlrd. dolerių, neturi pakankamai jėgų, kad galėtų grasinti V.Putino valdžiai.
Kažin, abejoja „Forbes“. Per 15 valdymo metų V.Putinas pasirūpino, kad jam artimiausi žmonės perimtų kariuomenės, specialiųjų tarnybų, policijos, teismų ir prokuratūros valdymo svertus. Kremliaus elitas puikiai žino, kad V.Putinas bet kurią akimirką gali juos suimti. Oligarchai taip pat supranta, kad jis gali kada panorėjęs atimti iš jų turtus bet kokia dingstimi. Kita vertus, tokia didelė valdžia, sukaupta žmogaus, kuris, regis, nebesugeba adekvačiai vertinti tikrovės, nėra jokia panacėja. Dar blogiau – ji kuria pavojingą iliuziją, kad buvęs šnipas, apsistatęs šnipais, viską žino ir yra viskam pasiruošęs. Daugybė ir Rusijos, ir kitų šalių politinę areną sukrėtusių įvykių, kurie lėmė politinio režimo ar bent jau autoritarinio lyderio pasikeitimą, kažkam „kainavo“ net ne kelis šimtus ar kelias dešimtis milijonų dolerių. Neretai juos „nemokamai“ išprovokuodavo pačios valdžios veiksmai. Tad galima neabejoti, kad kova už Vakarų bankų saugyklose laikomus rusiškus milijardus, už prabangius namus ir vilas gražiausiose pasaulio vietose, už gerą kelių savo palikuonių kartų gyvenimą bus žiauri ir žūtbūtinė. Diktatorius vienas nieko negali: jis valdo tol, kol laiko mirtinoje baimėje artimiausią aplinką, o ši – visą šalį. Paskutiniųjų J.Stalino dienų pavyzdys rodo, kad, neatsargiai peržengus ribą, net ir kruviniausiam istorijoje tironui gali lengvai perkąsti gerklę patikimiausi jo parankiniai.
