Apie Putino režimą ir jo dalyvius rašo Laisvosios Rusijos forumas su tikslu paviešinti režimą remiančius, bendrininkaujančius ir leidžiančius veikti asmenis.
Dabartinis Rusijos Federacijos prezidentas gimė 1952 m. spalio 7 d. Leningrade. 1970 m. įstojo į Leningrado valstybinio universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1975 m. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje Putinas baigė Maskvos KGB aukštąją mokyklą. Nuo 1977 m. dirbo KGB Leningrado tyrimų skyriuje.
1985–1990 m. dirbo sovietų užsienio žvalgybos rezidencijoje VDR Drezdeno draugystės namų direktoriumi po SSRS priedanga. 1991 m. rugpjūčio 20 d., turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį, pasitraukė iš KGB.
1991–1996 m. dirbo Leningrado valstybinio universiteto rektoriaus (Sobčak A.A.) padėjėju tarptautiniams reikalams, vadovavo Leningrado rotušės Išorinių santykių komitetui, buvo mero patarėju (Sobčak A.A.), taip pat dirbo Sankt Peterburgo merijos pirmininko pavaduotoju.
Nuo 1996 m. rugpjūčio mėn. dirbo Maskvoje, Rusijos Federacijos prezidento vykdomojo direktoriaus pavaduotoju.
1998–1999 m. – Rusijos Federacijos FSB direktorius.
1999 m. – Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretorius.
Gruodžio 31 d. Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino sprendimu jis buvo paskirtas laikinai eiti Rusijos Federacijos prezidento pareigas, atsižvelgiant į pirmojo Rusijos prezidento ankstyvą išėjimą į pensiją. Kovo 26 dieną jis pirmą kartą buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu.
Putino veikla Rusijoje
Putinas pirmiausia yra siejamas su antikonstituciniu perversmu Rusijoje, valdžios uzurpavimu, korupcija, teroro aktų organizavimu, suverenių valstybių teritorinio vientisumo pažeidimais, agresyvių karų organizavimu.
1999–2000 metais Putinas iš tikrųjų buvo paskirtas ankstesnio Rusijos Federacijos prezidento B. N. Jelcino įpėdiniu, apeinant visas demokratines procedūras. Valdžios perdavimas buvo vykdomas palaipsniui, paskyrus Putiną eiti Rusijos Federacijos FSB pirmininko, vėliau Rusijos Federacijos vyriausybės pirmininko, o vėliau – laikinai einančio Rusijos Federacijos prezidento pareigas.
Tai padėjo Putinui sutelkti valdžią jo rankose dar prieš oficialaus paskyrimo RF prezidentu, taip pat suteikė jam didžiulių konkurencinių pranašumų, palyginus su kitais kandidatais. 2000 m. Rusijos Federacijos prezidento rinkimuose V. Putinas gavo praktiškai neribotus finansinius, informacinius ir galios išteklius, kurie leido jį išrinkti prezidentu dėl konkurencijos nebuvimo.
1999 m. rugsėjį Maskvoje, Bujnakske ir Volgodonske įvyko teroristinių išpuolių serija. Per gyvenamųjų pastatų sprogimus žuvo 307 žmonės, daugiau nei 1700 buvo sužeisti. Remiantis oficialia versija, išpuolius surengė „čečėnų kovotojai“, tačiau po to, kai Riazanėje gyvenamojo namo rūsyje buvo rasti cukraus maišeliai, tariamai prikimšti heksogeno, slaptosios tarnybos pateikė paaiškinimą, kad šis incidentas buvo „tiesiog pratybos“.
Visuomenėje kilo rimtų įtarimų, kad išpuolių organizatorius gali būti FSB, atsižvelgiant į tai, kad teroristiniai išpuoliai ir vėliau V. Putino paskelbta kova su terorizmu vyko ruošiantis Rusijos Federacijos prezidento rinkimams. Manytina, kad FSB dalyvavimo išpuoliuose versija gali būti pagrįsta.
1999 metais Vladimiras Putinas pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą, kurio metu abiejose konflikto pusėse žuvo tūkstančiai žmonių.
2003 metais jis inicijavo „JUKOS bylą“ – pagrindinių Rusijos bendrovės „Neftianaja kompanija Jukos“ (JUKOS) bendrasavininkių Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo, taip pat daugelio jos darbuotojų ir susijusių asmenų bei organizacijų baudžiamąjį persekiojimą. Vėliau įmonė „bankrutavo“, o įmonės turtas buvo perduotas Putinui artimiems žmonėms, pirmiausia Igoriui Sečinui.
2008 m. jis formaliai perdavė valdžią Dmitrijui Medvedevui, leisdamas jam tapti Rusijos Federacijos prezidentu, tačiau savo rankose išlaikė pagrindinius valdžios svertus, o tai, be kita ko, buvo išreikšta D. Medvedevo savanorišku atsisakymu kelti savo kandidatūrą 2012 m. prezidento rinkimuose.
Operacija formaliai pakeisti V. Putiną Rusijos Federacijos prezidento poste Medvedevu visuomenėje buvo pavadinta „rokiruote“ – tai pabrėžė formalų šios procedūros pobūdį. Putiną pakeitė Medvedevas dėl konstitucinio draudimo tam pačiam asmeniui eiti prezidento postą ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. Faktinis Medvedevo paskyrimas įpėdiniu leido apeiti šį draudimą, o į prezidento postą paskyrė kontroliuojamą ir priklausomą asmenį bei išlaikė didžiąją dalį valdžios savo rankose. Operacija „įpėdinis“, atlikta dalyvaujant Dmitrijui Medvedevui, tapo patogia valdžios uzurpavimo forma, kuriai nereikėjo keisti Konstitucijos ir kuri neturėtų kelti klausimų pasaulio bendruomenei.
2008 metais Dmitrijus Medvedevas, formaliai būdamas prezidentu, o realiai būdamas tik Putino valdžios sistemos dalimi, pradėjo karą su Gruzija, užimdamas dalį jos teritorijos. Šie veiksmai buvo atlikti su Vladimiro Putino parama ir pritarimu.
2012 metais V. Putinas buvo perrinktas į Rusijos Federacijos prezidento postą.
2013 metais jis įvykdė neteisėtą Krymo pusiasalio aneksiją, prieštaraujančią tarptautiniams Rusijos Federacijos įsipareigojimams, o vėliau Ukrainos pietryčiuose Donecko ir Lugansko srityse išprovokavo tūkstančius aukų nusinešusį karą.
2018 m. jis vėl buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu. Ir vėl rinkimai vyko nesant tikros konkurencijos. Tikri opozicijos kandidatai į rinkimus nebuvo priimti. Visa valstybės informacija, finansiniai ir administraciniai ištekliai dirbo Putino „išrinkimui“ Rusijos Federacijos prezidentu.
Daugiau nei 20 metų, nuo 1999, V. Putinas nuosekliai sutelkė visą valdžią savo rankose, efektyviai įgyvendindamas valdžios uzurpavimą, dėl kurio Rusijoje įsitvirtino vieno žmogaus personalistinė diktatūra.
Savo valdymo metais Putinas įvykdė plataus masto išpuolį prieš Rusijos Federacijos piliečių pilietines, politines ir socialines bei ekonomines teises, atėmė iš jų galimybę dalyvauti rinkimuose, suformavo uždarą, kontroliuojamą politinę sistemą, kurioje visos politinės partijos yra verčiamos veikti Kremliaus paliepimu. Įsteigė partijos „Vieningoji Rusija“ monopolį, slopino visomis formomis pilietinę visuomenę (NPO, visuomeninės organizacijos ir kt.), vykdė represijas prieš disidentus.
Putino valdymo metais specialiosios tarnybos įgijo milžinišką galią. FSB (sovietinio KGB įpėdinis) perėmė visas visuomenės sferas nuo verslo iki kultūros. Be FSB, buvo sukurta specializuota organizacija kovai su disidentais – Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Pagrindinis kovos su ekstremizmu direktoratas, liaudiškai vadinamas centru „E“, „CPE“ arba „Estapo“, kuris faktiškai atlieka politinės policijos funkcijas Rusijoje, persekiojant opozicijos lyderius ir aktyvistus.
Valdant Putinui, korupcija Rusijoje pasiekė neregėtą mastą. Žmonės, priklausantys Putino aplinkai, aktyviai naudojosi savo padėtimi asmeniniam praturtėjimui, uždirbdami didelius turtus valstybės tarnyboje arba su valstybe glaudžiai susijusiame versle. Tiesą sakant, Putinas ir jo aplinka tapo tiesioginiais Rusijos Federacijos, visų jos turtų ir išteklių savininkais.
