Be abejonės, kai kuriomis istorijomis yra sunku patikėti. Kai kurios Vietnamo karo ataskaitos yra tokios keistos, kad drąsiai galėtų būti atmestos kaip "neįtikimos". Vis dėlto saugomos istorijos... kuriose pasakojama apie draugiškus gigantus, šviečiančius nežmones ir sparnuotas moteris, kurie naktimis braidė po džiunglių bruzgynus.
Keistos istorijos apie žmogiškąjį pavidalą turinčius padarus, pasirodžiusius Vietnamo konflikto metu, yra labai įvairios ir gausios. Viena iš labiausiai įsimenančių ataskaitų, yra 1969 metų vasaros, kurioje pranešama, kad netoli Danango provincijos šalia bunkerio dislokuotas Earlas Morrisonas ir du jo kolegos stebėjo keistą judančią figūrą:
"... Ji buvo panaši į moterį. Nuogą moterį. Ji buvo juoda. Jos oda buvo juoda, jos kūnas buvo juodas, sparnai taip pat buvo juodi, - viskas buvo juoda. Tačiau ji buvo šviečianti. Ji švietė tamsoje žalsva šviesa.
Šviesa buvo virš jos ir aplink ją. Viskas švietėsi. Tai atrodo taip, lyg ji švietė ir atspindėjo šviesą. Mes matėme jos ranka netoli sparnų ir jos atrodė kaip normalios rankos - abi rankos ir pirštais ir visa kita - tačiau jos įaugo į sparnus. Ir iš pradžių, kada ji suplasnojo savo sparnais, nebuvo jokio garso. Atrodė taip, lyg jos rankose nebuvo kaulų, jos atrodė tokios lanksčios, kaip pas šikšnosparnius.
Ji pradėjo vaikščioti virš mūsų, o mes vis dar nieko negirdėjome. Ji buvo danguje virš mūsų, o kada ji atsidūrė tiesiai virš mūsų galvų, tai atrodė kažkur dviejų metrų aukščio.
Mes nieko negalėjome padaryti. Mes nežinojome ką daryti. Mes paprasčiausiai apmirėme. Tiesiog stebėjome kas vyksta, nes negalėjome patikėti tuo, ką matome. Mes žiūrėjome kaip ji vaikšto virš mūsų galvų, o ji vis dar nekėlė jokio triukšmo plasnodama savo sparnais. Ji užstojo mėnulį - buvo taip arti mūsų... o kai mes vėl žvilgtelėjome į ją ir ji buvo vos per tris metrus nuo mūsų, mes išgirdome jos sparnų plasnojimą. Ir žinote, tai skambėjo kaip įprastas sparnų plasnojimas. Visą tą laiką mes ją stebėjome, kol ji nepradėjo tolti nuo mūsų. Nuo tos akimirkos, kai mes ją pirmą sykį išvydome, iki to laiko kai ji dingo iš mūsų akiračio, praėjo apie 4 minutes".
Nepaaiškinamų reiškinių ekspertas Džonas Kilas aprašė šią istoriją savo knygoje "Žmogus - drugelis", kurioje, kaip ir galima nuspėti, atsiranda didžiulis sparnuotas humanoidas: panašų padarą, pasak ataskaitos, apytikriai tuo pat metu matė netoli Point Plyzanto, Virdžinijos valstijoje.
Tačiau tai ne vienintelis atvejis, kai Vietnamo konflikto metu buvo matomi "mįslingi padarai". Mack Maloney savo knygoje "NSO karo metu" pasakoja įdomią istoriją, kurioje vienas kareivių praneša, kad jį išgelbėjo "gigantas", kuris užpuolė pasirodžiusį priešą.
Tai ganėtinai keista istorija iš fantastikos srities. "Liudininkas" teigė, kad padėjo džiunglėse nutupdyti malūnsparnį. Malūnsparnis vėliau išskrido palikęs džiunglėse nesiorientuojančius karius. Vėliau, kaip teigė liudininkas, jis išgirdo artėjančius vietnamiečių karių balsus ir kai tik žūčiai pasmerkti kariai jau ruošėsi sutikti savo priešą, pasigirdo garsus trakštelėjimas ir kraupūs priešininkų žudynių vaizdai. Už išžudytų kūnų krūvos stovėjo žudikas - "koviniu kostiumu" apsirengęs dviejų su puse metrų ūgio gigantas, dėvintis keistos formos šalmą, nedetalizuojamu būdu nurodė jam grįžti prie pasiimti būrio sugrįžusio malūnsparnio.
Tiesa, ne visi susitikimai su neaiškios kilmės padarais JAV kareiviams baigėsi taip sėkmingai. Viena istorija, kuri buvo įtraukta į Martino S. Caidino knygą "Tikras ar antgamtinis?", aprašo neįtikimą istoriją; autorius teigia, kad ji buvo gauta iš piliečio G.I., kuris pareiškė su savo būriu sutikę krūvelę siaubingų, kulkoms atsparių, geltonai šviečiančių humanoidų.
Istorija, kurią M. Caidinui papasakojo JAV jūrų pėstininkas pasivadinęs "Davidu E. Gaueriu", nutiko 1974 gruodžio 17 dieną. Spec. padalinys vykdė misiją, kurios metu reikėjo suteikti pagalbą ginklais ir amunicija pasaloje atsidūrusiems jų kolegoms. Gaueris ir jo komanda prieš srovę plukdė visą arsenalą ginkluotės, įskaitant ir granatsvaidžius M-79.
Išplaukus į laukymę ir pradėjus žygį, vyrai suvokė, kad aplink nėra jokio garso - netgi jau visiems įkyrėjęs vabzdžių garsas buvo dingęs. Tuo metu vienas iš karių aptiko didžiulę krūvą keistai atrodančių fekalijų; kareiviai jau vėliau pasakojo, kad tikriausiai būtent po to jie pamatė tris didžiules į beždžiones panašias geltonas figūras, išlindusias iš artimiausio miškelio. Tai buvo 2,5 - 3 metrų ūgio spindintys padarai. Iš pradžių Gaueris ir jo būrys stengėsi išlikti nepastebėti, tačiau atsitraukiant padarai pradėjo juos persekioti. Kaip pasakojo karys, atidengus ugnį į pabaisas, kulkos jų tiesiog neveikė. Gaueris ir jo komanda džiaugėsi, kad jiems stebuklingai pavyko išsikapanoti iš džiunglių iki valties. Plaukiant atgal jie dar ilgai galėjo stebėti juos sekančius gelsvos šviesos siluetus pakrantėje.
Ar gali tokie keisti pareiškimai apie susitikimus su humanoidinėmis būtybėmis, būti laikomi kažkuo rimtesniu, nei mitas ir fantazijos? Nežiūrint į tai, kad kareivių pasakojimai karo metu turi būti ne daug mažiau tikrinami nei paprastų liudininkų pasakojimai, daugelis tokių istorijų yra tokios keistos, kad pažodinis jų suvokimas gali pakeisti realybės suvokimą.
Kokia galima šių nuotaikingų istorijų išvada? Ar tikrai visiems šiems liudytojams streso, narkotikų ar haliucinacijų pagalba vaidenosi humanoidiniai siaubūnai? Ar mes dar daug ko nežinome apie tai, kokios gyvybės formos evoliucionavo džiunglių platybėse? O gal tai tik legendos, kuriomis kariai stengėsi paįvairinti savo niūrią kasdienybę, ar skirtos pagąsdinti jaunus kareivėlius? Vienareikšmiškai dabar, be abejo, jau sunku atsakyti...
