Jeigu pažiūrėti į tai, kas buvo prieš du dešimtmečius, tai globalaus bendradarbiavimo raida ir jos intensyvumas pralenkė didžiausius globalistų lūkesčius, ir nėra jokio pagrindo tikėtis, kad ši tendencija artimiausiu metu susilpnės.
Ideologinės ir geopolitinės dvidešimto amžiaus skiriamosios linijos neaktualios. Ekonominė tarpusavio priklausomybė tampa vis labiau neišvengiama, inovacijos komunikacinių technologijų srityje atrodo nesustabdomos, o „problemos be pasų“ skatina valstybių bendradarbiavimą. Kai kurios iš tų problemų – ypač aktualių pasienio regionuose ir keliančių nerimą net galingiausioms valstybėms, kurios negali jų išspręsti vienos pačios – yra labai rimtos: pavyzdžiui, globali ekonominė krizė, klimato kaita ir branduolinė proliferacija, kuri gali sunaikinti pasaulį. Tačiau nepaisant visko, yra daugiau pagrindo optimizmui nei pesimizmui, kad bendras pagrindinių sprendimų priėmėjų veikimas vieningesniame pasaulyje padės šias problemas išspręsti.
Žinoma, nauji geopolitiniai iššūkiai, pirmiausiai susiję su nepalenkiamu Azijos iškilimu, pakeis senus. Laisvosios rinkos ideologijai prireiks laiko, kad atgautų patrauklumą, kurį ji turėjo prieš Lehman Brothers žlugimą, ir bus daug diskusijų dėl to, kaip ir kiek į ekonomiką galėtų kištis valstybė. Artimiausioje ateityje dėl įvairių ekonominių ir saugumo priežasčių nacionalinis išdidumas ir tapatybė malšins polinkį bendradarbiavimui, kuris būtų naudingas visiems.
Tačiau nepaisant visų trukdžių egzistuoja daug ženklų, žyminčių augantį norą surasti kooperacinius bendrų problemų sprendimus. Pavyzdžių gausu ekonominės ir socialinės politikos srityje, bet aš pagrindinį dėmesį skirsiu taikos ir saugumo sričiai. Po Šaltojo karo pabaigos pasaulyje ženkliai (80%) sumažėjo karų (kaip konfliktų, kuriuose žūva daugiau nei 1000 žmonių per metus) skaičius, taip pat ginkluotų susirėmimų ir masinių žudynių aukų kiekis. Nors tuo sunku patikėti, kasdieniam naujienų žiūrovui būtent tokius duomenis pateikia kruopščiai paruošta Žmogiškojo saugumo ataskaita (Human Security Report Project). Ir nors didesni žudikai yra ligos ir blogos sveikatos apsaugos sistemos negu ginkluoti konfliktai, žmonės, žūvantys pasaulyje prievartiniu būdu, XXI a. pradžioje skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, o ne šimtais tūkstančių, kaip tai buvo antroje XX a. pusėje. Tai lėmė keli veiksniai, tarp jų dekolonizacijos karų ir konfliktų, kuriuos inspiravo Šaltojo karo supervalstybių kova, pabaiga. Be to, nuo praeito dešimtmečio pradžios ženkliai išaugo bendrų taikos palaikymo operacijų, kurias vykdo JTO ir regioninės organizacijos, skaičius.
Viena iš labiausiai intriguojančių ir patrauklių pastarųjų laikų tendencijų taikos ir saugumo srityje yra globalus vertybinis sutarimas, kad masinės žudynės, vykstančios atskiroje valstybėje, nėra tik vidinis šios valstybės reikalas. Ilgai vyravusi nuomonė, kad genocidas, etniniai valymai ir kiti nusikaltimai prieš žmoniją ar karo nusikaltimai pilietinio konflikto metu niekam neturėtų rūpėti, liko praeityje. „Atsakomybės apginti“ koncepcija, atsiradusi 2001 m. Tarptautinės intervencijų ir valstybės suvereniteto komisijos ataskaitoje, gimė kaip atsakas į tarptautinės bendruomenės nesugebėjimą vieningai sureaguoti į Ruandos ir Balkanų tragedijas, ir 2005 m. buvo patvirtinta JTO Generalinės Asamblėjos. Esminė idėja šiuo atveju yra ta, kad suvereni valstybė pati turi apsaugoti savo piliečius nuo masinių nusikaltimų, bet kuomet ji negali ar nenori to padaryti, visų būtinų priemonių (reikalui esant ir karinių) turi imtis tarptautinė bendruomenė. Žinoma, kaip parodė Darfuro atvejis, dar daug reikia padaryti, kad nauja norma būtų efektyviai įgyvendinama praktikoje, tačiau nė vienai valstybei šiandien negalima leisti galvoti, kad suverenitetas yra licencija žudynėms.
Svarbiausia šio normatyvinio poslinkio priežastimi tapo ne tiek žmogiškoji moralė kiek pragmatinis supratimas, kad valstybės, kurios negali užkirsti kelio vidiniams žiaurumams, negalės užkirsti kelio terorizmui, ginklų platinimui, prekybai narkotikais ir žmonėmis bei infekcinių ligų plėtrai.
Tačiau nurimti dar per anksti. XX a. Europos karų ir dabartinės finansinės krizės istorija pademonstravo, kad artima tarpusavio priklausomybė negarantuoja fizinio ir finansinio kolektyvinio saugumo. Daugybė instrumentų, su kurių pagalba mes turėjome atsakyti į visus globalius iššūkius, pasirodė esą neefektyvūs. Tam, kad noras bendradarbiauti įgautų efektyvaus tarptautinio bendradarbiavimo formą, yra reikalingos kelios rimtos institucinės renovacijos trejose srityse.
Pirma, turi būti reformuota JTO Saugumo Taryba, kaip institucija, kuri turi visų pripažintą sprendimų priėmimo galią ir yra svarbiausias globalios taikos ir saugumo garantas. Šiandien jos sudėtis ir penkių nuolatinių narių veto teisės sistema labiau atspindi 1945 m., o ne XXI a. realijas. Jeigu viskas liks taip, kaip yra, tai tik laiko (10-15 metų) klausimas, kada JTO visiškai praras pasaulio pasitikėjimą ir valdžią.
Antras didelis tarptautinis uždavinys – stiprinti regionines organizacijas, pradedant tokiomis toli pažengusiomis ir sudėtingomis kaip Europos Sąjunga ir baigiant taip pat svarbiomis, bet tik iš dalies veiksmingomis ar praktiškai nefunkcionuojančiomis kaip ASEAN (Association of Southeast Asian Nations), Afrikos Sąjunga ar SAARC (South Asian Association for Regional Cooperation). Nepaisant to, kad tai pirmiausiai yra ekonominės organizacijos, jų regioninis vaidmuo taikos ir saugumo srityje yra labai svarbus ir turi tapti dar didesnis. Dažniausiai jos geriau supranta vietinę dinamiką, geriau „valdo“ problemą ir veiks efektyviau negu globali institucija. Deja, stiprios regioninės pasaulio institucijos kol kas tik vystosi.
Trečias ir šiuo metu didžiausias tarptautinės institucinės struktūros trūkumas yra susijęs su globalios politikos formulavimu. Reikia centro, kuriame būtų pristatomos naujos idėjos, vyktų diskusijos ir būtų formuluojamos pagrįstos, veiksmingos ir universalios išvados ekonominės, socialinės ir taikos bei saugumo politikos srityse. G8 (JAV, Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Japonija, Rusija) ilgai pretendavo į tokio centro vaidmenį, tačiau jos sudėtis neleidžia jai tapti legitimiu pasaulio lyderiu. Paskutinė jos iniciatyva praplėsti savo susitikimus, įtraukiant į juos „Didįjį penketą“ (Brazilija, Kinija, Indija, Meksika ir Pietų Afrika), yra labiau paternalistinio nei kilnaus ir konstruktyvaus pobūdžio.
Geriausiu praktiniu sprendimu galėtų tapti G20 evoliucija iš finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų forumo 1999 m. į globalią politiką formuluojančią instituciją 2008 m. Nepaisant to, kad klausimas dėl tų, kas yra viduje, ir tų, kurie liko už borto, kils visuomet, lengviau suvaldyti egzistuojančios struktūros raidą negu kurti naują. Šiuo metu G20 sudaro JAV, Kanada, Argentina, Brazilija, Meksika; Prancūzija, Vokietija, Italija, Turkija ir Didžioji Britanija; Rusija, Kinija, Indija, Japonija, Pietų Korėja, Indonezija, Australija, Saudo Arabija, Pietų Afrika. Ji apima visus pagrindinius regionus, 80% pasaulio prekybos, 85% pasaulio BVP ir du trečdalius pasaulio gyventojų. Ji pakankamai maža, kad galėtų priimti sprendimus, bet pakankamai didelė, kad reprezentuotų visas, arba beveik visas, pagrindines strategines ir ekonomines galias.
Parengta pagal whatmatters.mckinseydigital.com
